Aleksandras ir baisiai, labai siaubingai nesėkminga diena

Nepriklausomo amerikietiško kino ir komedinių serialų režisierius Miguelis Arteta, kurio filmografijoje galima pamatyti tokius darbus kaip šmaikštųjį serialą „Keistuoliai ir moksliukai“, amerikietišką„Ofiso“ versiją, itin populiarią „Naujokę“ ir tragikomediją „Seselė Džekė“, pristato dar vieną, tik šį kartą visai šeimai skirtą filmą, sukurtą pagal populiariąją 1972 metais išleistą Judith Viorst knygą vaikams.

Režisierius kartu su juostos prodiuseriumi, „Naktis muziejuje“ trilogijos režisieriumi Shawnu Levy, kviečia iš šono pamatyti, kaip atrodo išties nesėkmingai einanti vieno berniuko diena, ir kaip atrodo jo kova su kiekviename kampe tykojančiais nemalonumais.

Apie ką mes čia…

Vienuolikmetis Aleksandras – optimizmo kupinas vaikas, kuriam vieną diena tiesiog pradėjo nesisekti. Pirmiausia, išlipęs iš lovos jis pastebi, kad prie jo plaukų prilipo vakarykštė kramtomoji guma, negana to, jis sugeba pargriūti atsistojęs ant riedlentės, jo megztinis visas permirko nuo vandens kriauklėje, į kurią jis netyčia jį įmetė… Ir tai tik visų nemalonumų pradžia. Aleksandrui ir jo šeimai prieš akis nusimato dar ilga ir tiesiog siaubingai bloga diena.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus į ankstesnę režisieriaus Miguelio Arteto filmografiją ir jo ne vaikiškai auditorijai skirtus darbus, galima teigti, jog kino kūrėjas panorėjo išbandyti save šeimyninio kino žanre ir tuo pačiu ekranizuoti savo mėgstamiausią vaikystės knygą apie berniuką Aleksandrą, kuriam nutinka labai keisti dalykai. Taip pat, režisieriui tai gana asmeninis projektas, nes viename iš interviu jis pasakė, jog pasirinko šios knygos ekranizaciją ne tik dėl to, kad ji jam primena vaikystę, bet ir kad ji apibūdina jo ankstyvuosius gyvenimo metus.

Filmo istorija iš pirmo žvilgsnio primena eilinę sekmadienio popietės komediją, skirtą visai šeimai – apie vaikiškas vertybes, apie draugystę, šeimos svarbą ir pagrindinių veikėjų konfliktą, jų santykius bei nuotykius. Visa tai tikrų tikriausia tiesa ir šiame filme, tačiau sunku prisiminti, kada paskutinį kartą kinuose buvo parodytas vaidybinis filmas, skirtas ne tik mažiausiems, bet ir paaugliams, jų tėvams. Tai ypatingai šiltas ir maloniai nuteikiantis filmas su sveikai pateiktu, nevulgariu humoru, kuris priverčia nusišypsoti ir galiausiai tiesiog atsipalaiduoti stebint visas kuriozines situacijas, į kurias pakliūna Aleksandras ir jo kvanktelėjusi šeimyna. Taip pat ir pati juostos istorija pateikiama nenuobodžiai, tad su kiekviena filmo akimirka įgaunama vis daugiau pozityvios energijos. Tikrai taip – filmas prilygsta puikiam energiniam užtaisui, kuris sprogsta nupaišydamas plačias šypsenas veide.

Šios istorijos herojai irgi gana gerai perteikti. Nors knyga, o tiksliau knygelė, turi vos tik 32 puslapius, kurie pavirto į beveik pusantros valandos filmą, tačiau kiekvienas joje aprašytas veikėjas parodyti taip, lyg būtume atsivertę šį vaikams skirtą literatūrinį kūrinį. Taip pat, kūrėjams dar pavyko juos nuspalvinti savitais atspalviais. Sužinome apie kiekvieną iš jų daugiau nei buvo galima perskaityti. Aleksandras parodytas lygiai taip pat, kaip ir knygoje aprašytas berniukas, kurio emocijos perteikiamos labai natūraliai ir gyvybingai. Jo tėtis Benas, kuris priverčia labiausiai kvatoti, apjungia rūpestingo ir šiek tiek modernaus tėvo įvaizdį. Mama lyg diktatorė, tačiau miela ir mylinti, na o titulinio veikėjo vyresnis brolis ir sesuo paverčia šia nuotaikingą kelionę į dar vieną paaugliškų kompleksų ir problemų virtinę. Taip, kiekvienas iš veikėjų atspindi jam suteiktą statusą. Klišinis įvaizdis? Taip, jis toks ir yra, bet tokio žanro filmui tai atleidžiama – svarbu gi, kaip tai pateikta ir kokia atmosferą kino salėje sukelia.

Filmą galima apibūdinta kaip juostą, kuri sugeba pralinksminti ir pagyvinti bet kokią žmogaus nuotaiką, ypač, jeigu ji yra ganėtinai pesimistiška ir neleidžia šią akimirką džiaugtis gyvenimu. Kartu galima teigti, jog tai geriausias režisieriaus pilnametražis ir kino teatrams skirtas darbas. Tos aštuoniasdešimt minučių su trupučiu prabėgo neįprastai greitai, todėl drąsiai galima filmą rekomenduoti ir jaunesnio amžiaus vaikams, kuriems tokia filmo trukmė nebus per ilga, todėl galės ramiai išsėdėti kino salėje.

Techninė juostos pusė

Šiltą filmo kontekstą atspindi puikus garso takelis, kuriame atsirado vietos tokiems nuostabiems muzikiniams kūriniams kaip grupės The Vamps daina „Hurricane“. Taip pat, filme galima išgirsti ir tokias muzikines kompozicijas kaip Charlieso Williamo „We Are the Ones“ ar The Whatevs „Perfect World“, kurios pagražina ir taip solidų šeimos auditorijai skirto filmo pamatą.

Išvaizdžius ir šiek tiek chaotiškai pateiktus vaizdus, kurie pagražinami gerai pateikiama veiksmo epicentro aplinka, gerai perteikia operatoriaus Terry‘io Stacey‘io kameros darbas, kuris apjungia tiek visas išraiškingas veikėjų veidų grimasas, tiek vizualiai malonius akiai kraštovaizdžius iš visokiausių miesto kampų.

Garso montažas ne itin išsiskiria, bet tokio žanro filmams stiprus garsinis pamatas nėra būtinas – tad tai nėra kūrėjų klaida, o labai geras sprendimas. Visgi kino salėje bus ir vaikai, kuriems pernelyg didelis triukšmas galėtu sukelti diskomfortą. Juostos montažas neblogas, istorija ir jos pateikimas labai taikliai atspindi knygą, todėl vientisumas nepažeistas, o ir spragų veiksmo vystyme irgi nesimato.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo kūrėjai į šią juostą sukvietė išties gerus aktorius, kurie sugebėjo be priekaištų perteikti personažus, kuriuos buvo galima pamatyti knygos puslapiuose. Kiekvienas iš vaidinančių aktorių puikiai įsiliejo į bendrą juostos kontekstą.

Didžiausia juostos žvaigždė, komikas Steve‘as Karrelas, kuris jau kurį laiką bando pabėgti nuo kvailelio įvaizdžio, filme suvaidina šeimos galvą Beną, kuriam kaip ir jo mažajam sūnui Aleksandrui ne viskas sekasi gerai. Isteriškai juokingas aktoriaus pasirodymas ekrane. Visai neblogas užkandis prieš artėjanti „Lapių medžiotoją“, už kurį jis matomai gaus nominaciją Oskarui.

Seniai kino ekranuose matyta Beno Afflecko žmona aktorė Jennifer Garner sugrįžta nors ir ne geriausiame savo karjeros filme, tačiau ji čia labai tiko. Jos vaidyba nepasižymėjo kokiais nors išskirtiniais bruožais, tačiau aktorė stengiasi iš visų pusių įkūnyti Aleksandro mamą. Jai tas pavyko, įtikinamai ir labai šiltai suvaidintas personažas.

Mažiausias juosto herojus, Aleksandrą įkūnijęs Edas Oxenbuolas perteikė jį tiesiog be priekaištų. Matosi, kad aktorius nevaidino, o buvo savas, todėl toks natūralus pasirodymas ekrane ir sugebėjo pakerėti ne vieną žiūrovą. Taip pat filme galima pamatyti labai dideliu greičiu populiarėjančią šešiolikmetę Bellą Thorne, kuriai atiteko Selios vaidmuo. Irgi malonus akims vaizdas. Jiems į pagalba atėjo dar du jaunuoliai, aktorė Kerris Dorsey bei „Kalinių“ žvaigždė – aktorius Dylanas Minnette‘is.
Taip pat antraplaniuose vaidmenyse pasirodo iš „Amerikietiško pyrago“ žinoma Stiflerio mamos vaidmens atlikėja Jennifer Coolidge bei pats save vaidinantis Dickas Van Dykas. Tikrai geras filmo papildymas.

Verdiktas

„Aleksandras ir baisi, labai siaubingai nesėkminga diena“ – tai ne tik gera žinomos vaikų knygos ekranizacija, tačiau ir labai malonus akims, pozityvaus humoro, šeimai skirtas darbas, kuris visą rodymo laiką priverčia šypsotis ir jausti šilumą viduje stebint kuriozines ir gana šmaikščias filme pasirodantiems personažams susiklostančias situacijas.