Drakula. Pradžia

Pilnametražių filmų režisūroje debiutuojantis amerikietis Gary‘is Shore‘as, kartu su aibe studijos „Universal“ prodiuserių, pristato dar vieną bandymą į didžiuosius kino ekranus perkelti žinomiausią visų laikų vampyrą, kuris į pasaulį įžengė dar 1897 metais, kai į knygynų lentynas atkeliavo legendinis Bramo Stokerio literatūrinis kūrinys.

Muzikinių klipų kūrėjas kviečia į visai kitokio pobūdžio B. Stokerio ekranizaciją, kurios metu bus galima iš arti pamatyti pačią Vlado transformaciją į bebaimį ir paniką sėjantį monstrą Drakulą, prieš kurį net didžiausios kariuomenės negalėjo nieko padaryti. o taip pat pasinerti į šeimyninių vertybių puoselėjimą būsimo vampyro pasaulį ir jo meilės kupinus išgyvenimus dėl artimųjų gerovės.

Apie ką mes čia…

Vienas iškiliausių savo laikų Transilvanijos valdovų, princas Vladas III Drakula, niekieno netrukdomas gyveno kaip tikras didvyris, jis buvo mylimas savo žmonių ir šeimos. Tačiau visa tai pasibaigė, kai turkų sultonas Mehmedas II įsakė atvesti 1000 berniukų, tarp kurių turėjo atsidurti ir paties Vlado sūnus. Nenorėdamas paklusti savo šeimininkui ir apsaugoti sūnų nuo nelaimės, Vladas pasipriešina. Šis jo poelgis sukelia sultonui pykti ir jis prižadėjo atkeršyti pasipūtėliui. Neturintis kitos išeities, princas žengia į tamsą ir pažada paaukoti savo sielą, kad galėtų apsaugoti artimuosius. Taip gimė legenda, taip gimė Drakula.

Kūrinio vidus

Tenka pripažinti, kad kelerių metų bėgyje vampyrų populiarumas žymiai sumažėjo. Pasibaigus paauglių ir senmergių numylėtam „Saulėlydžiui“, nakties klajūnų pasirodymai ekrane studijoms pradėjo nešti vien tik nuostolius. Ypač, kai dabar ant bangos yra kitoks pinigų darymo būdas – išgyvenimo filmų ciklai, kaip „Bado žaidynės“ ar „Divergentė“. Tad kurti filmus apie kraujasiurbius yra tik pinigų švaistymas.
Žinoma, su šiuo projektu yra šiek tiek kitaip. Jis kurtas tam, kad būtų galima pamatyti efektingą pasakojimą apie patį populiariausią visų laikų vampyrą. Filmas su 100 milijonų biudžetu negalėjo apsieiti be pritaikymo paaugliškai auditorijai, kuri ir padaro didžiausius pinigus tokio žanro juostomos. Įdomu ir tai, kad paskutiniu metu buvo pradėta kurti visų žinomiausių literatūrinių monstrų naujos vizijos. Jau vien šiais metais pamatėme „Aš, Frankenšteinas“, o dar bus kuriama istorija apie Mumiją. Galima nuspėti, jog ji bus irgi pritaikyta jauniausiems žiūrovams, kuriems turinys mažiausiai rūpi.

Naujausias filmas apie Transilvanijos siaubą Drakulą – tokių paaugliškų tendencijų pavyzdys. Tai itin sausas, bet gražiai pastatytas ir nenuobodžiai žiūrimas filmas, kuriame nebus galima pamatyti tokio vaizdo, kaip pačiuose geriausiuose filmuose tokia tema. Žinoma, nauja Drakulos vizija neturi nieko bendro su ankstesniais filmais. Filmas kardinaliai skiriasi nuo 1992 metų Franciso Fordo Coppolos juostos „Drakula“. Ką jau kalbėti apie 1931 metų klasikinį variantą. Išties, prisiminus tokius geriausius vampyrų filmus, kaip 1922 m. „Nosferatu“, 1994 m. „Interviu su vampyru“ ar net 2008 m. „Įsileisk mane“, kurie galėjo gąsdinti ir paversti peržiūrą į įtampos kupiną kelionę po kraujo upes, čia to nepamatysime. Pats naujausias filmas šia tematika – šiek tiek filosofinis Jimo Jarmucho pasakojimas „Išgyvens tik mylintys“ ir tai sugebėjo sukelti baimę.

Scenaristai labai atitolo nuo tikrojo Drakulos atvaizdo, todėl filme vienintelė sąsaja Bramo Stokerio kūrinio herojumi yra personažo vardas. Juostoje nemažai dėmesio skiriama jo šeimyniniams santykiams, meilei žmonai ir vaikui, o taip pat kovomis su įsibrovėliais. Jeigu būtų galima atmesti tą faktą, jog Vladas pardavė savo sielą „velniui“, tai filmas susižiūrėtų kaip dar vienas epinio stiliaus istorinis darbas. Na, būtų šiek tiek panašus į „Sostų karus“, tačiau fantastikos elementai visai neblogai prasidėjusį pasakojimą pavertė į labai jau keistai vystomą istoriją, kurios pamatu tampa Drakulos aušra. Ir tai, jo tapimas vampyru žymiai skiriasi nuo to, kaip buvo aprašyta knygoje. Taip pat filme netrūksta ir jausmingų scenų, kurios, deja, irgi sugadina vaizdą apie patį vampyrą. Čia juk ne „Saulėlydis“, čia nėra visą laiką išsižiojusios Belos ir medinių Džeikobo ir Edvardo.

Personažai atrodo visai neblogai. Net atmetus tokį romantinį, lyg iš viduramžių baladžių atkeliavusį, Drakulos atvaizdą, galima pamatyti personažą, kuris buvo vystomas visai geru būdu. Nors ir keistu ir neatitinkančio literatūrinio kūrinio, tačiau pritaikyto prie bendro šios istorijos paveikslo. Taip pat ir turkų sultono Mehmedo II pasirodymas labai gerai atspindėjo anų laikų musulmonų valdymo principą. Žinoma, Vlado ir jo mylinčios šeimos santykiai irgi atrodo visai pakenčiamai. Vaizdavimas saldus, tačiau filmui su paaugliams skirtu cenzu, jis tinka. Gaila, kad nepamatėme brutalaus pagrindinių personažų vaizdo, tačiau ką jau padarysi, kažkaip reikia atmušti tokį nemažą filmo biudžetą, o su griežtesniu cenzu tai būtų beveik neįmanoma.

Vienu juostos pliusų yra jos trukmė – vos pusantros valandos. Apie nuobodžiavimą nėr jokių kalbų. Ypač, kai kovos atrodo taip gražiai . Taip, filmą galima pasižiūrėti vien dėl kovų scenų ir visai gražiai pateiktų Drakulos pasirodymų mušant priešininkus. Vienkartinio naudojimo juosta, kurią vargu, ar norėsis pamatyti dar kartą kine ,tačiau kaip pramogai, šis filmas netgi labai tinka. Na, ir žinoma, tenka vėl melstis, kad kitas filmas apie vampyrus būtu bent kažkiek niūresnis ir žiauresnis. Visgi rodo vampyrus, o ne vienaragius.

Techninė juostos pusė

Kai studija į filmą investuoja 100 milijonų dolerių, tai ir vaizdas būna atitinkamai šviesus ir gerai nuteikiantis. Vien iš techninės pusės filmas maloniai susižiūri. Dekoracijos, kurios papuošia visą juostą, labai autentiškai perteikia penkiolikto amžiaus užkulisius. Taip pat puikus aktorių grimas ir kostiumai, kurie atspindi ano laikotarpio madų tendencijas. Nuo aristokratų iki paprastų ūkininkų. Šiame plane viskas atkartota be priekaištų.

Taip pat filmas kupinas specialiųjų efektų, kurie leidžia pajausti juostos epinį kontekstą ir Drakulos nežemišką galią. Vien scenos su šikšnosparniais vertos šio filmo peržiūros. Atjungus protą ir žiūrint tokius vaizdus pajaučiamas malonumas iš peržiūros, o ir pinigų negaila. Trumpas, bet efektingas reginys sugeba šiek tiek atpirkti scenaristų kaltę dėl pagrindinio personažo istorijos banalumo.

Žinoma, bežiūrint tokio pobūdžio filmą vien efektų nepakanka. Turi būti visai pakenčiamas operatoriaus darbas, kuris šiame filme tikrai toks ir buvo. Netgi labai gerai apčiuopiamos kovų scenos, personažai ir jų veiksmai, o taip pat ir tamsiai atrodantis Transilvanijos nupaveikslavimas. Kraštovaizdžiai ir kameros manevrai perteikiant efektingiausias juostos scenas verti paminėjimo. Būtent jie ir padarė nemažą indelį į bendrą filmo efektingumo katilą.

Garso takelis, kaip ir pats garso montažas, filme yra be priekaištų. Gal tik kai kuriose scenose muzikinės kompozicijos šiek tiek vangokai perteikė išties efektingai atrodančius vaizdelius, tačiau visumoje, tai neblogą atmosferą suteikiantis garsinės pusės mišinys.

Vaizdo montažas, deja, kartais nugrybauja į lankas. Ypač, kai perėjimas iš vienos scenos prie kitos visiškai nesuderinamas. Kartais ir istorijos vientisumas būdavo pažeistas. Žinoma, kovų scenose viskas atrodo gerai, todėl vien jau iš šios pozicijos netenka prakaituoti dėl blogo montažo ir įtampos panaikinimo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai parinkti kaip galima gerai, ypač, žinant tą faktą, jog į titulinio personažo vietą studija norėjo pakviesti Sama Worthingtoną. Tai būtų buvus išties didelė klaida, prisiminus aktoriaus putlios išvaizdos veidą.

Pagrindiniame vaidmenyje matome su kiekvienais metais karjeros laiptas kylantį britą, aktorių Luke‘ą Evansą, kuris visais įmanomais būdais stengėsi perteikti savo vaidinamą personažą kuo įtikinamiau. Jam tai pavyko, nes jis vienintelis ant savo pečių tempė šiame filme papasakotą labai blankią istoriją.

Į kompaniją Luke‘ui atėjo irgi charizmatiškas jaunosios aktorių kartos atstovas Dominicas Copperis, suvaidinęs turkų sultoną Mehmedą II. Visai neblogas britų aktoriaus pasirodymas, kuris vos vos nusileisdavo pagrindinio vaidmens atlikėjui. Jeigu filmas įgautųu daugiau niūrumo ir žiaurumo, šis personažas būtų atskleistas visiškai kitaip, žymiai brutaliau ir efektingiau.

Antraplaniuose vaidmenyse nieko gero ar įsimintino neįvyksta, nebent tik tai, jog galime pamatyti „Sostų karų“ žvaigždę vampyrų protėvo amplua Charlesą Dance‘ą ir labai žavią Sarah Gadon, kurios išvaizda ir tapo viena iš malonesnių jos buvimo filme akimirkų.

Verdiktas

„Drakula. Pradžia“ – tai filmas, įvyniotas į puikių kostiumų, dekoracijų ir specialiųjų efektų virtinę, šią naują viziją paverčia į nenuobodžiai atrodantį ir gana efektingą fantastikos spektaklį, bet visgi tai kartu ir visai nerimtas, skurdžiai papasakotas, neturintis jokių sąsajų su legendiniu Bramo Stokerio sukurto vampyro įvaizdžiu Vlado Drakulos istorijos pradžios pasakojimas.