Net po pilno, septynias serijas trunkančio pirmojo sezono negaliu jums pasakyti, kokia yra „Top of the Lake“ sėkmės paslaptis. Ne dėl to, kad turėčiau ją saugoti, bet ta paslaptis yra kažkokia neperprantama. Šis serialas veikia vietose, kuriose neturėtų veikti, ir rodo tarpusavy beveik nesusijusius dalykus; kitaip sakant, tik tai, ką nori. Siužetas, jeigu kalbame labai abstrakčia prasme, čia yra, bet toks minimalistinis ir neturintis nuoseklumo, kad „Top of the Lake“ tampa visiškai nepanašus į jokį šių dienų serialą. Kartais atrodo, kad kai kuriuos dalykus padaryti gerai jam pasiseka tiesiog per klaidą.
Prieš tokį teiginį, tiesa, kalba visi serialą supantys faktai. Jis yra sukurtas, rašytas ir režisuotas Jane Campion, vienos iš kelių moterų, kurios buvo nominuotos Oskarui geriausio režisieriaus kategorijoje (už to paties filmo, „The Piano“, scenarijų ji Oskarą ir gavo). „Top of the Lake“ 2013 metų pradžioje tapo pirmuoju serialu, kuris buvo parodytas „Sundance“, o vėliau – ir Berlyno festivalyje (taip, kaip ir „The Returned“ bei „Rectify“, šis serialas yra rodomas per „SundanceTV“ kanalą). Todėl tokios pavardės ir pavadinimai nesufleruoja, kad „Top of the Lake“ kokybė gali būti atsitiktinumas, net jeigu tai būtų vienintelis logiškas paaiškinimas.
Bet jeigu siužetas jums bus per daug sujauktas ir nesuprantamas (jis nėra labai susuktas, tiesiog chaotiškas), serialą galėsite gerbti už televizijoje labai retą dalyką: jis yra apie moteris. Kiekvienas televizijos projektas, kurio pagrindiniame vaidmenyje yra moteris, visuomet susilaukia didžiulio susidomėjimo ir nuostabos, nes „Sopranų“ ir „Breaking Bad“ laikais televizija vis dar taiko lyties cenzą, kas galėjo pagalvoti. Tiesa, tiek moterų, kiek „Orange is the New Black“, čia irgi nėra. Veiksmas čia pagrinde vyksta apie detektyvę Robin Grifin, kuri atvyksta tirti jaunos mergaitės Tui bandymo nusižudyti aplinkybes, ir šios dvi moterys yra serialo centras.
Čia ir vėl yra mažas miestelis, nedidelė jo bendruomenė ir įspūdingi vaizdai. Tik šįkart ne JAV, o Naujojoje Zelandijoje. Galbūt dėl to „Top of the Lake“ taip skiriasi nuo kitų panašios prigimties serialų. Šiame seriale žmonės yra pateikiami kaip žymiai laisvesni ir nėra labai prisirišę prie likusios visuomenės. Bet tame gilios minties nėra: kaip pusiau laukiniai gyvenantys žmonės (vietoje, kuri seriale yra vadinama Rojumi) čia yra norma, ir toks jų gyvenimo būdas nieko nestebina. Rimtai – serialas visiškai nesistebi, kai jo veikėjai užklysta pas savo bendruomenę subūrusią moterį ir ji, kartu su daugeliu likimo draugių, į paprastus klausimus pradeda atsakinėti egzistencialistiniais teiginiais, po kurių Rastis iš „True Detective“ gali tik slėptis. Tai nereiškia, kad apie daugelį aptariamų dalykų jos nuostabiai nusimano, kas prisideda prie retkarčiais atsirandančio ir taip reikalingo serialo humoro. Vėlgi, daugelis dialogų čia yra ištraukti iš kontekstų, bet sukurti su tokiu lengva žodžių tėkme, kad tokie dalykai pradeda rūpėti mažiausiai.
„Top of the Lake“, tiesa, nėra vien abstraktus serialas. Kuomet kalba eina apie Robin, serialas kalba labai konkrečiai. Moters istorija yra glaudžiai susiejama su dabartiniais Tui išgyvenimais, ir tai, kad Robin tampa per daug prisirišusi prie tiriamos bylos dėl asmeninių ambicijų, dramine prasme serialui labai padeda. Kaip veikėja Robin iš dalies yra perkrauta problemomis, kuomet ji privalo slaugyti motiną, būti sužadėtine savo ilgamečiui draugui ir dar tirti labai keistą bylą tvarkantis su miestelį faktiškai valdančia gauja, vadovaujama žiauraus Meto (ir kalbant apie žiaurumą, „Top of the Lake“ irgi yra keistas. Ramioje aplinkoje pratrūkstantys žmonės gąsdina visuomet, ir serialas tuo nesibodėdamas naudojasi). Ir visgi tas perkrovimas nesijaučia, nes scenarijus detektyvės atžvilgiu yra tvarkingas ir problemas paskirstantis tolygiai, dėl ko Elisabeth Moss gali be problemų parodyti visas Robin puses. Moss tikrai ne be reikalo už šį vaidmenį laimėjo Auksinį gaublį, nes net jeigu jos akcentas ir šokinėja nuo amerikietiško prie australiško, jos sukurtas visapusiškai problematiškos moters portretas yra įtikinamas ir, tam tikra prasme, gniuždantis, o emocijų perdavimas žiūrovams ir yra tokių serialų pagrindinis uždavinys.
Jį „Top of the Lake“ įgyvendino kokybiškai. Siužetas čia tikrai yra keistas, šokinėjantis nuo vienos istorijos prie kitos ir nei vienos tinkamai neužbaigiantis, dėl ko kyla nepaaiškinamas chaosas. Bet šalia to kiekvienoje serijoje save pagavau įsitraukusį į jos veiksmą, net jeigu protu nieko nesupratau. Gal čia taip pakeri Naujosios Zelandijos vaizdai, kurie su tokiais režisieriais, kokius turi serialas, yra pateikiami turbūt gražiau nei tikrovėje, o gal primityvūs, bet labai išsilavinę veikėjai. Teoriškai „Top of the Lake“ yra chaosas, kuris neturėtų turėti jokios prasmės, bet galiausiai tampa minimalistiniu ir kokybišku vieną veikėją nagrinėjančiu serialu, ką gali padaryti tik festivaliuose rodomi darbai.
