Geriausias Quentino Tarantino draugas, taip, geriausias, nes Q. Tarantino turi vos kelis gerus draugus, ir vienas jų kaip tik yra filmų „Hostelis“ ir Hostelis. 2 dalis“ kūrėjas, siaubo, kraujo ir kitokių keistenybių mylėtojas Eli Rothas, sugrįžta į didžiuosius kino ekranus. Jis pristato dar vieną beprotišką, labai erotiškai atrodantį nesveikų fantazijų vaisių apie neištikimybę ir seksualinius jaunų panelių žaidimus su vyresnio amžiaus vedusiu vyriškiu.
Apie ką mes čia…
Kai sėkmingas architektas, pavyzdingas sutuoktinis ir tėvas Evanas paliekamas namuose vienas, jis itin prasmingai praleidžia laiką klausydamasis geriausių grupės „Kiss“ gabalų, dirbdamas ties dar vienu pelningu projektu ir gurkšnodamas vyną, tol, kol į jo duris nepabeldžia dvi jaunos, patrauklios ir baikščiai atrodančios panelės, stovinčios lietuje. Įleisdamas jaunas merginas į savo namus Evanas padaro didžiausią klaidą savo gyvenime…
Kūrinio vidus
Atsižvelgus į Eli Rotho kūrybą, galima iš karto prieiti prie išvados, jog tai ganėtinai pamišėliškas ir žiaurus žmogus, besimėgaujantis tuo, ką jo filmai rodo ekrane. Tačiau toks jo išraiškos stilius ganėtinai taikliai apibūdina tam tikrų sluoksnių žmonių tamsiausias užgaidas ir iš itin tikroviškos pusės parodo tai, kas dedasi daugelio, iš pirmo žvilgsnio padoriai atrodančių, žmonių galvose. Puikus ir itin kraupiai atrodantis pirmasis „Hostelis“ perkėlė būtent šią idėją į didžiuosius ekranus. Įdomiausia, jog po to filmo pasirodymo, daugumai žmonių nesinorėjo lankytis rytų Europoje. Vienu iš tokių žmonių buvau ir aš. Baisiai atrodanti Slovakijos realybė man parodė, kokie esame panašūs, todėl kam man lankytis tokiose vietose, kurios primena sovietmetį ir ne itin išsivysčiusius Lietuvos miestus, miestų rajonus ir kaimus. Su antru filmu režisierius dar labiau įsismagino ir parodė, kaip iš vidaus yra vystomas žmonių pagrobimas ir slaptos organizacijos veikla. Smurtas ir kraujo upės užliejo ekraną, tačiau tą padarė skoningai ir įtemptai. Būtent to tikėjausi ir iš naujojo kino kūrėjo filmo „Tuk, tuk“. Deja, bet mano viltys nepasiteisino ir gavau labai prastą, B kategorijos produktą, kurio vieta turėjo būti DVD lentynoje, o ne kino teatre.
Filmo struktūra ir pasakojimo stilius pernelyg šabloninis ir niekuo neypatingas. Tokių trilerių mes matėme labai daug, todėl pasikausčiusio žiūrovo nesužavėsi banaliausiomis idėjomis apie neištikimybę. Filmo pradžia primena buką ir labai stereotipinę amerikietišką reklamą, kurioje matome šeimą, valgančią pusryčius virtuvėje. Toks jausmas, jog tuoj kažkas atsisuks į kamera ir pristatys kokį nors produktą. Kita filmo dalis, tai pigiai atrodanti įžanga į pornografinius filmus, kai vyras įvairiais būdais yra gundomas gražuolių. Tai koja pakelta pernelyg aukštai, tai seksualūs šokiai ar pokalbiai apie seksą ir nesivaržymą. Gerai, smagu, kai žmonės būna be kompleksų ir gali kalbėti apie viską, tačiau tos scenos, kuriose dvi gražuolės bando apvynioti vedusį vyruką aplink pirštą, atrodo ne itin natūraliai. Galbūt dėl to, jog pats vyrukas nenatūraliai atsispiria nuo pagundų. Vėliau filmo metu parodomas seksas. Manau, jog daug kas to ir laukė iš šios juostos, bet deja, sekso čia labai minimaliai. Galiausiai, erotikos persmelktas filmo pavidalas persitransformuoja į kraupiai atrodantį trilerį su siaubo elementais. Įtampos nestokojantis Eli Rotho darbas antroje pusėje atrodo geriau, bet to nepakanka, kad sušvelnintų nemalonų jausmą, pamačius taip pigiai ir labai nepatraukliai atrodančią įžangą, per kurią būtų galima pasidaryti siestą, jei ne gražiai atrodančių merginų kūno demonstravimas. Pripažinkime, jos išties karštos. Bet, į tokias geriau spoksoti įsijungus atitinkamo turinio filmus, o ne trilerius.
Šnekant apie patį terorą ir pamišėliškai atrodantį juostos pamatą, tai jis irgi nėra išskirtinis. Matyt bendrą vaizdą sugadino pernelyg didelis moralizavimas dėl neištikimybės. Suprantama, norėta parodyti, jog reikia gerbti šeimą, atsispirti pagundoms ir kad visi vyrai kiaulės, nes lipa ant visko kas juda, o kas nejuda, tai jie sugeba pajudinti. Čia jau supermamytės, kurios išsigąsta nuogų užpakalių, turėtų pasidžiaugti. Tačiau šiam filmui tiek daug dėmesio tam skirti nereikėjo, galima buvo visa tai įkomponuoti subtiliau, kad žiūrovams būtų malonu žiūrėti filmą iki galo. Ačiū, kad bent jau režisierius paliko intrigą iki galo dėl pagrindinio veikėjo likimo. Čia vienintelis įtemptas ir labiausiai intriguojantis filmo dalykas, kuris ir verčia mus sėdėti iki pat finalo. Kitu atveju kino salė ištuštėtų įpusėjus filmui. Beje, dar reikia paminėti, jog rašant scenarijų filmo kūrėjas padavė visai neblogo humoro. Jis čia panaudotas vietoje ir laiku.
Juostoje beveik viso jos rodymo metu dominuoja trys herojai, tačiau jie nėra atskleisti taip, kad žiūrovas galėtų į juos įsigilinti, jie neturi savyje jokios minties, juose nesimato jokio cinkelio. Evanas tik dar kartais parodydavo savo tikrąjį veidą ir prigimtį, jis juostos metu keitėsi, bet merginos, deja, jos visiškai neatsiskleidė. Maniakiškos, seksą mėgstančios paleistuvės, apie kurių likimą prieš ir po Evano namų aplankymo mes nieko nežinome. Žavios ir tiek. Daugiau jų personažai neatnešė į bendrą juostos plotmę nieko svarbaus ar naudingo.
Šis Eli Rotho trileris ir jo sugrįžimas į kino ekranus neatnešė nieko pozityvaus, tik mintis apie iššvaistytą laiką kine. Deja, bet turintis išties gerą potencialą režisierius jį išvaistė tokiam eiliniam, nieko neypatingam darbui.
Techninė juostos pusė
Geriausiomis techninės pusės akimirkomis tapo labai išradingas operatoriaus darbas, kuris lyg ir sukurdavo atitinkamai kraupią atmosferą, kaskart parodydamas pagrindinio veikėjo beviltiškumą atsidūrus vienam vienam su maniakėmis. Būtent kraštovaizdžiai ir aplinka tapo geriausia šios juostos įtampos sukūrimo grandine. Be kameros darbo būtų labai sunku žiūrėti į juostos vystomą siužetinę liniją ir Evano pastangas išlikti gyvam.
Taip pat ir muzikinė filmo palyda verta dėmesio. Tiek grupės „Kiss“ dainos „Detroit Rock City“, ar AC/DC „Highway to Hell“. Taip pat įspūdį palieka kompozitoriaus Manuelio Riveiros darbas ir jo muzikinės kompozicijos, suteikiančios filmui šiek tiek sadistiško žavesio.
Montažas ne itin žavus. Istorijos vystymas gana prastas, todėl scenos sulipdytos ne taip ir kokybiškai. Garso montažas tvarkoje, dėl jo nekilo jokių nepatogumų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Antrus metus iš eilės rudens kino sezonas į didžiuosius ekranus sugražina mums „Vienintelį“ Keanų Reevesą, kuris nuo 2008 metų buvo dingęs lyg akmuo į vandenį. Jeigu filme „John Wick“ mes matėme šaltakraujį žudiką ir aktoriaus reabilitaciją po ilgesnių atostogų nuo kino ekranų, tai naujajame filme mes ir vėl stebime jo medinę vaidybą ir šaltas lyg ledo luitas, kuris nuskandino Titaniką, akis ir žvilgsnį. Filmo metu buvo net juokinga žiūrėti į tokią jo beviltišką vaidybą ir pastangas sujaudinti žiūrovą savo klyksmais. Nesinori to sakyti, bet čia vienas prastesnių šiais metais matytų personažų pateikimų kine.
K. Reevesą kankinusios gražuolės Ana de Armas ir Lorenza Izzo galėtų laisvai suvaidinti pornografiniame filme, nes jų vaidyba priminė pigių, antrarūšių filmų pasirodymą. Beje, pastaroji dar ir yra režisieriaus žmona, todėl visi puikiai žinome, jog ji vaidmenį gavo tikrai per lovą. Juokinga, graudu ir tiesiog neskanu – toks apibūdinimas tiktų apibrėžti merginų vaidybai. Fiziniai duomenys užtat… Čia jau man sunku kalbėti. Įspūdingos merginos.
Kiti aktoriai filme, o juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, atrodė taip pat prastai ir neįdomiai.
Verdiktas
„Tuk, tuk“ – tai B kino kategorijos produktas, kuriame trilerių mėgėjai neatras nieko naujo, apart neblogai atrodančių paleistuvių ir medinio Keanu Reeveso, bandančio atsispirti pagundoms nepasinaudoti jaunų merginų kūnais ir jų sugebėjimais patenkinti vyrą. Prastą siužetą, blogai parašytą scenarijų su prasta pagrindinių aktorių vaidyba užgožia puikus kameros darbas, taikliai parinkta muzika ir visai įtemptai vystoma intriga dėl filmo baigties ir nelaimingo vyro likimo, pakliuvus į maniakių spąstus.
