Kai režisierius George Miller‘is 2015-ais išleido geriausią praeito dešimtmečio veiksmo filmą „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“), vargu ar kas būtų nuspėjęs, kad jo sekantis projektas bus fantastinė, romantinė ir šiek tiek filosofinė istorija apie džiną ir trijų norų išpildymą. Bet prieš jam sugrįžtant į post-apokaliptines dykumas su Furiosos priešistore, režisierius nusprendė susukti mažiau galingą projektuką sau. „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (angl. „Three Thousand Years of Longing“) tikrai nebus vadinamas geriausiu dešimtmečio, metų ar mėnesio filmu, bet režisierius į jį įdeda pakankamai vizualaus patrauklumo bei idėjų.
Siužetas
Į Stambulo konferencijas atvykusi mokslininkė istorikė Alitėja (Tilda Swinton) nusiperka paprastą stiklinį buteliuką kaip suvenyrą ir jam sulūžus išlenda Džinas (Idris Elba). Atsidėkodamas už išlaisvinimą, jis pažada išpildyti tris norus, tačiau mitų ir pasakų ekspertė Alitėja nėra linkusi taip paprastai pasidalinti savo troškimais, nes žino kokios gali būti pasekmės. Džinas tuomet pradeda pasakoti savo tris tūkstančius metų trunkančią istoriją ir apie ankstesnius jo sutiktus norų gavėjus.
Filmas
Pavadinimas nemeluoja, Džino pasakojimas išties apima tris tūkstantmečius ir nukelia į tolimus istorijos kampelius. Kur kas labiau apgaulingas yra filmo treileris, sukarpytas pagal energingą muziką ir reklamuojantis patrakusį nuotykį. Nieko panašaus. Istoriniai epizodai yra įrėminti tarp dviejų veikėjų pašnekesių paprastame viešbučio kambaryje, kur filmas ir praleidžia didžiąją laiko dalį. Verta paminėti, kad „Trys tūkstančiai metų troškimų“ buvo filmuojamas vidury pandemijos ir tai paaiškina, kodėl tokio masto siužetas yra vystomas izoliuotuose vietovėse. Na ir dar ne taip įprasta kino filme matyti naudojamas kaukes.
Plačios istorijos susiaurinimas į kelis kambarius tikrai nėra priekaištas. Net ir paprastoje erdvėje režisierius sugeba pritraukti dėmesį per du supriešintus pagrindinius veikėjus. Džino užburiantys, fantastiški prisiminimai kertasi su Alitėjos šaltu, analitišku protu ir jų filosofinių poteksčių turinčios žodinės dvikovos sudaro branduolį. Filmas tampa lyg modernia ir labiau realistiška „Aladino“ (angl. „Aladdin“) ar panašių istorijų versija, kur veikėjai supranta, kad visos pasakos su norų išpildymais baigiasi ne kaip ir bando rasti kompromisą. Puikų darbą atlieka ir abu aktoriai. Tilda Swinton yra nuostabi kiekvienoje rolėje ir čia ne išimtis, bet Idris Elba šįkart gauna įdomesnį vaidmenį. Jo džinas yra visiškai kitoks nei įprasta matyti filmuose, vietoje energijos ir entuziazmo sukaupęs galybę patirties, nusivylimų ir klaidų, tačiau I. Elba vis tiek sukuria empatišką ir jausmingą senovinę būtybę.
Džino pasakojimai tampa patraukliausiais filmo momentais, trumpam ištraukiančiais iš viešbučio kambario į kompiuteriu pieštas vietoves (vėlgi, pandemija). Tuomet vadžias perima režisierius, iš tų trijų tūkstančių metų prikurdamas visokiausių fantastinių, keistų reginių. Šios skirtingų istorinių asmenybių vinjetės yra įtraukiančios, vizualiai patrauklios bei nenuspėjamos. Dėl epizodinio šių prisiminimų pateikimo, „Trys tūkstančiai metų troškimų“ geriausiai veikia kaip trumpų istorijų kolekcija.
Nes šitaip dėmesį išlaikęs pagrindinis siužetas pabaigoje visiškai nuvažiuoja nuo bėgių. Šitą staigų posūkį galima atsekti ties vienu per daug netikėtu Alitėjos sprendimu ir nuo ten jų istorija rieda tik žemyn iki labai paprastos ir paskubėtos pabaigos, kuri palieka su nusivylimu. Aišku, filmo siužetas nėra skirtas žiūrėti vien tik tiesiogine prasme, galima sudaryti ilgą sąrašą iš temų, kurias „Trys tūkstančiai metų troškimų“ bent kažkiek paliečia. Santykis tarp mitologijos ir mokslo, pasakų ir modernaus gyvenimo, užslėpti žmogiški troškimai, norų išpildymas ir dar šiek tiek apie rasizmą pabaigoje ir dar daugiau. Papildomai filmas dar ir verčia abejoti ar viskas kas vyksta yra tikra, ar tai tik laki pagrindinės veikėjos vaizduotė. Tad taip, filmas kviečiasi būti interpretuojamas ir apsvarstytas, tačiau tai vis tiek neatperka visiškai kitokio trečiojo akto, su išsibarsčiusiu pasakojimo tempu, nebe taip gerai atrodančiais kompiuteriniais efektais ir iki galo neišpildytomis istorijos idėjomis bei temomis.
Išvada
Ar nepaisant silpnai užbaigto siužeto verta pamatyti „Tris tūkstančius metų troškimų“? Kodėl gi ne. Nors ir ne visai pavykęs, tai vis tiek yra ambicingas patyrusio režisieriaus ir pasakotojo darbas, demonstruojantis sugebėjimą išgauti įtraukiantį reginį tiek iš plačios senovinės istorijos, tiek iš paprasto kambario.
