Knygų ekranizacijos visuomet yra rizikingas reikalas. Pirmiausia galima suerzinti knygų gerbėjus, kai filmas neatitinka rašytinio šaltinio. Tada, galima suerzinti ir knygos neskaičiusius žiūrovus, nes neperteikiant esminių aspektų iš literatūrinio kūrinio prarandamos kartais labai svarbios istorijos vingrybės. Bet, kartais knygų adaptacijos tampa ir puikiais filmais, ką jau ne kartą yra įrodžiusi kino studija „Warner Bros.“. Tačiau šįkart į ekranus atkeliauja kitokia istorija, pagal pasaulinį bestselerį sukurtas filmas „Ten, kur gieda vėžiai“.
Filmas pasakoja apie nuo civilizacijos atsiribojusią merginą, kurią visas miestelis vadina Pelkių mergaite. Dėl savo kitoniškumo, ji apkaltinama nužudymu, o tuo netikinčių ratas yra itin siauras. Norėdamas įrodyti, kad šis sulaikymas ir galima mirties bausmė tėra įsitikinimai ir išankstinės nuostatos, ginti merginos imasi draugiškas miestelio advokatas. Tuo tarpu mergina atskleidžia savo gyvenimo istoriją, kuri padeda geriau nupiešti bendra Kajos gyvenimo istoriją ir įrodyti, kad ji nėra kalta dėl tariamo nusikaltimo.
Tai panašiai taip atrodytų istorija, jei bandyčiau ją paaiškinti stengdamasis neatskleisti jokių istorijos detalių. „Ten, kur gieda vėžiai“ yra debiutinis režisierės Olivios Newman darbas kine ir jai tenka nemenka užduotis -ekranizuoti itin populiarų, bestseleriu tapusį romaną. Pamenu, kad dar prieš kurį laiką net ir Lietuvoje buvo nuėjusi fanatizmo dėl šios knygos banga, o istorija pavergė ne vieną skaitytoją. Na, ir galiausiai kinus pasiekė ekranizuota istorija. Kadangi pats knygos neskaičiau, tai šį darbą vertinu absoliučiai tik iš filmo perspektyvos ir tai, ką mačiau ekrane.
Kalbant apie pačią filmo istoriją – iš esmės ji yra įdomi. Atskleidžia nuo pasaulio atsiribojusios merginos vidinį pasaulį, pasakoja apie jos vaikystę, kaip traumos iš ankstyvo gyvenimo persiduoda į ateitį ir formuoja asmenybę. Galima net būtų sakyti, kad tai yra visai neblogas psichologinis filmas, leidžiantis analizuoti žmogaus psichologinę būklę ir jos raidą skirtingais gyvenimo etapais, kai ji nuolatos patiria įvairius smūgius, pakilimus ir nuopuolius. Ir visa tai bandoma supinti su „dabartimi“, kai veiksmas vyksta teismo salėje.
Ir būtent šis aspektas labiausiai išmuša iš viso ritmo. Viena vertus, „teismo salės dramos“ filmai visuomet yra įdomūs, o vadinamieji flešbekai gali puikiai papildyti istorijos spragas arba suteikti svarbias detales, kurios padės žiūrovams susivokti. Ir čia bandoma tai daryti, tačiau gerokai per daug užsiciklinama ant romantikos. Bene 80 procentų atsiminimų yra susijusių su dviem romantiniais objektais, kurie yra itin skirtingi, bet kartu ir sukelia tam tikrą konfliktą pagrindinės veikėjos galvoje. Ir kai tiek laiko skiriama romantinei dramai, nežinant tiksliai, ką konkrečiau norima užakcentuoti, atsiranda jausmas, lyg žiūrėtum itin supaprastintą „Saulėlydžio“ versiją tik su geresne vaidyba. Pripažinsiu, tam tikri filmo elementai tikrai buvo įdomus, iki galo išlaikoma intriga ir paslaptis taip pat yra maloni, tačiau viso to atskiedimas romantiniu vandenėliu gerokai išilgina pasakojimą, kuris galiausiai tampa nuobodus.
Vizualiai filmas atrodo tikrai neblogai. Pasirinktos lokacijos kaip ir geba užliūliuoti toje ramybėje, kuri tvyro Kajoje, kai ji būna viena savo pelkėse ir bando kurti savo gyvenimą. Natūralios pastelinės spalvos ramina, todėl net nuobodulys iš esmės nepavirsta savotišku pasipiktinimu dėl per lėto istorijos vystymo ir perteklinių elementų. Bet, filmas turi ir minusą, kuris visgi patraukia akį – tai specialieji efektai. Praktiškai didžioji dalis paukščių filme yra netikri, tad matome, kaip VFX dariniai sklendžia tarp medžių ar dangumi. Taip pat, dažnai galima pastebėti, kad filmuojant lokacijos (greičiausiai) buvo debesuota, todėl buvo panaudoti arba LED ekranai, arba papildomas apšvietimas. Ne vienoje vietoje buvo matyti ir žaliasis ekranas, nors logika diktuotų, kad esant prie vandens to kaip ir nereiktų. Bet kuriuo atveju, efektai tikrai matėsi ir jie trikdė. Vėlgi, šiek tiek nuramindavo muzikos takelis, kuris, kaip ir filmo spalvos, tiesiog užliūliavo kėdėje.
Kaip jau minėjau, šiame filme vaidyba yra tikrai geresnė už „Saulėlydį“, nors pagrindiniai aktoriai tik vos pralenkiau minėto filmo talentus. Didžiausią įspūdį palieka Davidas Strathairnas – galima sakyti, jau kino grandas, kuris vaidinęs labai daug įvairių filmų ir serialų, savo amatą išmano. Tuo tarpu pagrindinę veikėją įkūnijanti Daisy Edgar-Jones pasirodė kiek atsiribojusi nuo pasaulio. Ji turi daugiau nei vieną emociją, tačiau būtent jos vaidintas personažas kelia dviprasmiškus jausmus. Lyg ir gerai, bet kartu ir silpnokai. Lyg ir patiki jos personažu, bet vis norisi, kad ji būtų aktyvesnė. Kažko jai trūko ir labai sunku pasakyti – ko. Va kam tikrai netrūko emocijų, tai Harrisui Dickinsonui ir Taylorui Jognui Smithui. Abu šie ektoriai vaidino meilės objektus ir abu jie intensyviai perspaudė vaidyboje. Nors, Harris sugebėjo suvaidintų itin bjaurų personažą ir tam tikru metu jautėsi neapykanta jam, o toks tikslas ir turėjo būti. Taigi, jis pasirodė kiek geriau.
Žiūrint bendrai, „Ten, kur gieda vėžiai“ tėra dar viena, eilinė romantinė drama, esanti vos aukščiau už Nicholaso Sparkso ekranizacijas. Neskaitant trūkumų su specialiaisiais efektais, filmas yra tikrai gražus, raminantis ir su ausiai maloniu garso takeliu. Istorija, turinti daug potencialo, galiausiai pameta žiūrovą viduryje filmo dėl smarkiai perspaustos ir per daug užakcentuotos romantikos, kuri nublankina visos istorijos įdomumą. Tai filmas vienam šeštadienio vakarui, prie kurio daugiau nebesinorės grįžti.
