Esu per televizorių mačius keletą nuotrupų iš animacinių filmų su šiais didvyriais, tačiau niekad nesigilinau, nesižavėjau ir nesidomėjau. Mačiau, kad nupiešta paprastai, spalvingai, kažkur kažkas nuolat keliauja ar aiškinasi santykius. Vyrai iš stuomens ir liemens, o moterys rausvais skruostais ir ilgomis kasomis. Toks tikras rusiškas “multikas”. Nieko nesitikėjau iš “Trys didvyriai ir Jūrų caras”, tik meldžiaus, kad būtų geresnis nei “Monstriukė Molė”. Nemanau, kad mano maldas kas išgirdo.

“Trys didvyriai ir caras” tesia istoriją apie visiems mūsų kaimynėje iš rytų pažįstamus didvyrius Aliošą Popovičių, Dobrynią Nikitičių ir Ilją Muromietį. Juosta prasideda tuo, kaip jie, po visų nuotykių sukurę šeimas, nuobodžiauja namie. Netikėtai susitikę turguje pasiguodžia, kad net jėgos senka nuo gyvenimo be nuotykių, tad aplanko draugą slibiną Goronyčių, kuris papasakoja apie Kinijoj gyvenatį giminaitį, kurio dantis suteikia jėgų. Nusprendę, kad tai puiki proga vėl leistis į kelionę, išvyksta jo ieškoti. Tuo metu, Kijevo kunigaikštis išleidęs visus turtus, randą būdą kaip pralobti – jūros dugne randa jūrų caro lobį ir jį pavagia. Jūrų caras užsirūstina ir nugramzdina po vandeniu Kijevą su visais gyventojais ir didvyrių žmonomis, kurios pavirsta į undines. Didvyriams nelieka nieko kito kaip grįžti ir išgelbėti visus bei susigrąžinti žmonas.

Filmas smagus, spalvotas ir paprastai apipavidalintas. Suprantamas patiems mažiausiems, o ir suaugusiems yra kur šyptelėti, kaip antai nuskambėjusi frazė, kad “moterys irgi mėgsta pavalgyti, jos tik apsimeta lieknomis”. Arba aliuzija į tai, kaip susitaikyti su žmona – tereikia išnešti kilimą į lauką ir gerai jį išdulkinti, nors tiems, kam daugiau metų, supras, kad tikrai ne apie kilimą eina kalba. Geografiškai filmukas taip pat platus – nuo Kijevo iki Kinijos ir po to po vandeniu, jūrų caro rūmuose bei povandeniniame Kijeve. Veikėjai irgi neeiliniai; aštuonkojė monstrė jūrų caro sargybinė, caro patarėjas karpis su ūsais, kalbantis arklys ir skraidantys pingvinai, slibinai, papūgos ir kupranugariai. Visko daug, tik spėk sekti siužetą.

Istorija kaip ir aiški, tačiau iki pat galo taip ir neaišku apie ką. Ar apie tai, kad neverta mesti kelio dėl takelio, ar apie tai, kad negalima savintis svetimų turtų, o gal apie tai, kad šeima – didžiausia vertybė. Moralo istorijoje kaip ir irgi nėra, tik padrika įvykių seka, kuriai ryškiai trūksta logikos. Ne veltui sakoma, kad Rusijos protu nesuprasi, tai gal ir logika žiūrint šią animaciją kitokia turi būti? Kaip bebūtų, nežinau ką šio animacinio filmuko kūrėjai vartoja, tačiau jie turėjo būti mažių mažiausiai gerai “įkalę” tiek rašant scenarijų, tiek jį įgyvendinant. Mano mažasis “kolega” žiūrėdamas filmą nekart paklausė manęs klausimo, į kurį atsakymo net norėdama neturėjau. Kaip jie visi neužduso po vandeniu? Nežinau, nepaaiškinta. Kaip ir kodėl didvyrių žmonos pavirto undinėmis, o kiti liko žmonėmis? Nežinau. Kodėl pingvinai skraido? Neturiu žalio supratimo. Kodėl arklys kalba, o asilas ne? Vėlgi – nenutuokiu. Norint ką nors suprasti, reikia kažkur kažką smegenyse atjungti arba tiesiog mokėti suprasti rusišką chaosą – kitaip nerandu to kaip pavadinti.

Reziumuojant, šis animacinis filmas paliko mane su daugiau klausimų nei atsakymų. Nemanau, kad tai kino teatrų vertas darbas, labiau dar vienas animacinis filmas, kurį galima parodyti sekmadienį ryte per televizorių. Bet net ir per televizorių pamačius, rekomenduoju perjungti.