Mančesteris prie jūros

Amerikietis Kennethas Lonerganas iš pradžių išgarsėjo kaip rašytojas ir dramaturgas. Savo kinematografinę karjerą jis pradėjo 1993 m. – tuomet rašė scenarijų televizijos serialui „Doug“. 1999 m. galima laikyti jo tikruoju debiutu kine – K. Lonerganas buvo vienas iš trijų komedijos „Sutrikęs gangsteris“ (angl. „Analyze This“) scenarijaus autorių. Dar po metų pasirodė jo debiutinis filmas „Gali manimi pasitikėti“ (angl. „You Can Count on Me“) – K. Lonerganas režisavo, rašė scenarijų ir pats vaidino. Juosta buvo palankiai sutikta žiūrovų ir kritikų, bei nominuota dviem Oskarams (geriausia aktorė Laura Linney ir geriausias originalus scenarijus). Kito režisūrinio darbo K. Lonerganas ėmėsi tik po 11 metų (iki tol jis parašė keletą scenarijų, tarp kurių – ir Martino Scorsese‘s filmui „Niujorko gaujos“ (angl. „Gangs of the New York“), atliko antraplanį vaidmenį Tomo Cairnso komiškoje dramoje „Mari ir Briusas“ (angl. „Marie and Bruce“, 2004 m.)). 2011 m. jis grįžo su drama „Margarita“ (angl. „Margaret“). Nors ir pelnė keletą apdovanojimų ir nominacijų, ši juosta savo pirmtakės šlovės nepakartojo. Ir vėl K. Lonergano pavardė kuriam laikui dingo iš kino žemėlapio. Tačiau pernai, po penkerių metų pertraukos, pasirodė jo naujas kūrinys – „Mančesteris prie jūros“. Sugrįžimas jau vien dabar atrodo daugiau nei sėkmingas – juosta nominuota 5 BAFTA, 5 Auksiniams gaubliams (vieną iš jų laimėjo – geriausio dramos aktoriaus kategorijoje), 6 Oskarams (tarp kurių – ir kaip geriausias filmas) ir dar galybei kitų apdovanojimų.

Li Čandleris (akt. Casey Affleck) dirba butų ūkių prižiūrėtoju nedideliame Kvinsio miestelyje netoli Bostono. Nors iš pažiūros ramus ir užsisklendęs, Li dažnai apsižodžiuoja su klientais ar įsivelia į muštynes bare. Vieną dieną netikėtai jam paskambina iš ligoninės ir praneša, kad Li brolis Džo (akt. Kyle Chandler) patyrė infarktą. Li nedelsdamas važiuoja į Mančesterį – prie – jūros, tačiau nespėja – brolio gyvybė užgeso jam dar būnant pakeliui. Sukrėstas netekties Li, padedamas pažįstamų, imasi tvarkyti būtinus formalumus, organizuoti laidotuves ir pasirūpinti savo šešiolikmečiu sūnėnu Patriku (akt. Lucas Hedges). Li mano, kad Mančesteryje – prie – jūros neužtruks ilgiau nei savaitės, tačiau susipažinęs su velionio brolio testamentu Li netenka amo – brolio valia jis turėtų tapti našlaičiu likusio Patriko globėju. Tačiau praeities vaiduokliai, persekiojantys Li, neleidžia jam imtis šios atsakomybės.

Yra tokių kino kūrėjų, kurie, perfrazavus buvusio Prancūzijos prezidento Jacqueso Chiraque‘o sparnuotą posakį, „praleidžia istorines progas patylėti“. Ir yra tokių, kurie galėtų savo istorijas kino ekrane pasakoti ir dažniau – būtent toks yra K. Lonergano kuriamas kinas. Kita vertus, jei K. Lonerganas savo filmus keptų Woody‘io Alleno tempu, ko gero, jie nebūtų tokie, kokie yra dabar – brandūs, svarūs, turintys daug ką pasakyti ir daug ką pasakantys. Matyt, geroms kino idėjoms subręsti taip pat reikia laiko. Tačiau „Mančesteris prie jūros“ įtikina – laukti buvo verta.

Tiesą sakant, ši juosta labai primena europinį kiną – tokį, kuris mato gyvenimą ne tik juodą ir baltą. Net ir į liūdniausius gyvenimo epizodus nori nenori įsimaišo rupus kasdienybės humoras – toli gražu ne dėl nebrandumo ar neadekvataus situacijos vertinimo o tiesiog todėl, kad gyvenimas toks jau yra. Ir jis nesustoja. Net ir tada, kai netenkame vienos jo dalies.

Šį požiūrį, ko gero, geriausiai atspindi Patriko personažas. Net ir mirus tėvui vaikinukas nėra linkęs atsisakyti kasdienės veiklos ar keisti įpročių – jis ir toliau groja roko grupėje ir susitikinėja su merginomis. Kitaip tariant – karas karu, o pietūs – pagal grafiką. Net ir ledo ritulio treniruotes toliau lankytų, jei tik treneris jam tą leistų. Tačiau nereikia susidaryti įspūdžio, kad Patrikas – nerūpestingas ir bejausmis. Jo jausmai ir aštrus charakteris prasiveržia ne kartą, ir šiuos proveržius tenka sugerti ne kam kitam, o Li.

Tuo tarpu Li personažas plėtojamas dar sudėtingiau. Nors išoriškai jis atrodo pakankamai ramus – ar, veikiau, truputį sutrikęs, neatsitokėjęs, – ilgainiui paaiškėja, kokie skeletai slepiami jo spintoje. Li yra tarsi gyvas pavyzdys to, kad negalima spręsti apie žmogų iš pirmo įspūdžio. Nežinome ir negalime žinoti, kiek tamsos savyje nešasi kitas žmogus, kol jis neatsiveria ir ta tamsa nepasidalija su kitais.

Iš prisiminimų gabalų formuojamas Li paveikslas, jo, Džo ir Patriko gyvenimo istorija, parodomas jo ryšys su broliu ir sūnėnu. Tas ryšys filmo „dabarties“ momentu yra šiek tiek pakitęs, tačiau vis tiek stiprus ir neišnykęs. Nelyg tas senas Džo laivas „Claudia Marie“ – parūdijęs ir sugedusiu varikliu, tačiau sukeliantis gausybę prisiminimų apie praėjusias dienas. Tik ar Ly yra pakankamai stiprus stoti akistaton su tais prisiminimais ir su tuo, nuo ko neįmanoma pabėgti?

Pagrindinį vaidmenį šioje juostoje atlieka Casey Affleckas, kuriam gana užtikrintai prognozuojamas Oskaras. Kaip bus, parodys laikas, tačiau jo suvaidintas Li yra iš tiesų sudėtingas ir nevienasluoksnis personažas. Išoriškai ramus, viduje Li slepia skaudulius, kuriems pratrūkus nebesuvaldo liežuvio ar rankų. Šalia jo tikrai įspūdingai atrodo ir jaunasis Lucas Hedgesas – šiek tiek nenuorama, šiek tiek vėjavaikiškas paauglys, vis tik turintis kažkokio sunkiai nusakomo brandumo. Lygiai taip pat gerai pasirodo ir Michelle Williams, vaidinanti buvusią Li žmoną Rendę. Iš esmės viso aktorių kolektyvo darbas yra puikus – net ir šalutinius personažus įkūnijančių aktorių vaidyba tokia natūrali ir įtikinanti, kad nė minutės nereikia ja abejoti.

Juosta nenuvilia ir technine prasme. Stiprus kameros darbas perteikia marinistinį Mančesterio – prie – jūros grožį. Personažų pokalbių scenoms dažnai pasirenkamos nedidelės uždaros erdvės – mašinos salonas, nedideli kambariai, advokato kabinetas, etc. Kadangi Li istorija pasakojama per prisiminimus, naudojamas paralelinis montažas. Tiesa, kartais perėjimai iš filmo „dabar“ į „tada“ yra gerokai per staigūs arba nuoseklus prisiminimas netikėtai nutraukiamas trumpu sugrąžinimu į „dabartį“. Tai, ko gero, būtų vienintelis didesnis priekaištas. Visa kita – garso takelis ir garso montažas – yra tokie, kokie ir turėtų būti.

„Mančesteris prie jūros“ – jautri ir itin realistiška drama. K. Lonerganas iš mažų detalių preciziškai lipdo tikrą, nesumeluotą, neužaštrintą, nepagražintą ir neperspaustą gyvenimą. Tokį, kuriame tenka spręsti santechnikos problemas ar ieškoti nežinia kur pastatyto automobilio. Tokį, į kurio net ir pačius juodžiausius momentus visiškai organiškai įsimaišo kasdienybės humoro krislai. Tokį, kuriame tenka stoti akis į akį su savo praeities demonais ir nebūtina turėti jėgų prieš juos atsilaikyti. Tačiau net ir tada suvokti, kad visa tai – labai natūralu ir žmogiška, ir kad reikia judėti toliau. Nes gyvenimas tęsiasi – kad ir kas benutiktų.