Po ketverių metų triušis Piteris švęs savo 120 metų jubiliejų. 1902 metais pasirodė pirmoji rašytojos Beatrix Potter knyga apie šį žaismingą veikėją ir jo draugus miško gyventojus. Dar 1936 metais kino kompanija „Disney“ kreipėsi į autorę dėl teisių į šiuos personažus ir svarstė galimybę kurti pilnametražį filmą. Tuomet B. Potter nesutiko ir potencialiai dar vienas „Disney“ animacinis šedevras neišvydo dienos šviesos. Triušis Piteris keletą kartų pateko į televizijos serialus, taip pat turėjo net savo baleto filmą, tačiau standartinio ilgametražio pasakojimo didžiuosiuose ekranuose žiūrovai taip ir neišvydo. Iki šiol. Po 116 metų nuo Piterio įžengimo į mažųjų ir didžiųjų skaitytojų širdis, režisierius Willas Gluckas galiausiai perkėlė B. Potter vaizduotės vaisius į kiną ir bandys užkariauti mažųjų ir didžiųjų žiūrovų širdis.
Anglijos kaime linksmai laiką leidžia triušis Piteris kartu su savo trimis sesutėmis, pusbroliu Bendžeminu ir kitais miško gyventojais. Be žaidimų gyvūnėliai taip pat mėgsta ir išdaigas, kurias krečia vietiniams ūkininkams, iš kurių daržų ir prasimano maisto. Nuo piktų žmonių užmačių juos visada apsaugo geraširdė dailininkė Bėja. Tačiau Piterio ir jo draugų gyvenimas kardinaliai pasikeičia, kai į kaiminystę atsikrausto naujas gyventojas – pedantiškasis Tomas Makgregoras. Jis nekenčia visų laukinių gyvūnų ir neleis jiems džiaugtis jo daržo gėrybėmis. Jei reikės, jis imsis ir drastiškų priemonių. Lyg to būtų maža, Tomas įsižiūri kaimynę Bėją. Piteris su draugais gali ne tik netekti priėimo prie sodo gėrybių, bet ir geriausios savo draugės ir užtarėjos. Smarkusis triušis su draugais nesiruošia sėdėti sudėję rankų ir rezga planą prieš Tomą Makgregorą.
Nors esu jaunas, nebepatenku į tą amžiaus kategoriją, kuriai skirtas yra šis filmas. Vaikystėje neskaičiau pasakų apie triušį Piterį, o apie šį veikėją pirmą kartą išgirdau ganėtinai seniai, kai žiūrėjau biografinį filmą apie šio veikėjo sukūrėją B. Potter, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Renée Zellweger bei Ewanas McGregoras. Vaikų, kuriuos galėčiau vestis į šį filmą, taip pat neturiu. Tad visiškai nepatenku nei į tikslinę auditoriją, nei į tą dalį žmonių, kurie šiam veikėjui gali jausti šiokius tokius nostalgiškus jausmus. Visiškai neutralus nusiteikimas vedė mane į šį filmą. Ir „Triušis Piteris“ mane gerokai nustebino iš gerosios pusės.
Šablonų, žinoma, neišvengiama. Pagrindinis filmo veikėjas yra šmaikštus išdaigininkas, nutrūktgalvis ir šiek tiek egocentriškas. Pagrindinis jo draugas kiek lėtokas ir naivokas geraširdis. Tokių dinamiškų porelių matėme ne kartą ir ne du. Piterio sesutės taip pat nėra ypatingai originalios, nes tokių kietų mergaičių tipažų irgi galime sutikti kitose juostose vaikams. Tačiau veikėjai yra išpuoselėti, su išskirtinėmis asmenybėmis, tad net ir neypatingai origanalus jų pradas nublanksta prieš jų charizmą.
„Triušis Piteris“ iš pirmo žvilgsnio yra visiškai nekuo neišsiskiriantis filmas. Tačiau jis padarytas kokybiškai bei su meile, o tai matosi. Siužetas yra įtraukiantis, o jo pateikimo forma žaisminga. Karts nuo karto pasigirstantis pasakotojos balsas suteikia triušelio ir jo draugų nuotykiams šiokio tokio epiškumo. Vyresnio žiūrovo veide gal tai ir iššauks ironišką šypsenėlę, tačiau mažesnįjį stebėtoją tai įtraukia. Įtraukė ir jus, kai buvote ūgio kaip pusė durų.
Prie visų žaidimų ir nuotykių puikiai įsikompanuoja vertybinė informacija, kurią transliuoja ši juosta. Mano kuklia nuomone, gerus ir kokybiškus filmus vaikams nuo prastų ir tragiškų skiria būtent ši esminė detalė – kokią žinią neša filmas arba ko jis moko vaikus. Nereikia, kad Holivudo didžiavyriai ir didžmoterės imtųsi nuobodžių pamokslavimų mažiesiems. Tačiau geros vertybinės pamokos, kurios išplaukia kartu su nuotykiais, kilsteli projektus aukščiau. Puikus palyginimas būtų „Emodži filmas“. Nekalbėkime apie vartotojiškumo kultūrą ir ryškėjančią Holivudo kūrėjų idėjinę degradaciją, kurią rodo šis filmas. Šis filmas neturėjo jokio moralinio pamato, jis nieko nepamoko ir niekuo nepraturtina mažųjų žiūrovų (didžiųjų taip pat). Kai kurių mano draugų mažesniems broliams ir sesėms patiko „Emodži filmas“, tačiau pagalvokite, kokia karta išaugtų maitinama tik tokiomis pramogomis.
„Triušis Piteris“ toli gražu nėra tokia tuštybių ir bukumo mugė kaip „Emodži filmas“. Be standartinio draugiškumo ir pagalbos vienas kitam būtinumo propagavimo, filmas neša ir sunkesnių pamokų. Karštakošis ir savimi patenkintas Piteris galiausiai turi pripažinti sau ir kitiems, kad klydo ir nevisada buvo teisus. Pagrindiniam veikėjui prireikia stiprybės ne tik suprasti savo klaidas, bet ir stengtis jas ištaisyti. Tokia veikėjo metamorfozė yra ir subtilus pamokymas mažiesiems žiūrovams. Tad jūsų vaikai po „Triušio Piterio“ seanso išeis ne tik gerai praleidę laiką, tačiau ir šiek tiek vertybiškai ūgtelėję.
Šis filmas tikrai skirsis savo pateikimu nuo praeito amžiaus pradžioje išleistų pasakų apie triušį Piterį. Ypač modernus žvilgsnis į klasikinį veikėją dar prieš pasirodant filmui patiko toli gražu ne visiems. Kai kurie kritikai siūlė savo skaitytojams pabūti tyloje ir gerai įsiklausyti, neva jie išgirsę kaip karste vartose rašytoja B. Potter. Kadangi, kaip minėjau, jokio nostalgijos bagažo eidamas į kino teatrą neturėjau, tad ir žvelgti į modernų kūrėjų požiūrį man tikrai lengviau. Šiuolaikiniai muzikos hitai, naudojami filmuose, dažnai skamba sau ir nepraturtina kūrinio. Nors vietomis šiame filme atrodė taip pat, tačiau kartais jie labai gerai susiklausė ir puikiai įsiliejo į istoriją. Kokybišką darbą atliko ir specialistai, kompiuterio pagalba kūrę gyvunėlius. Buvo matomas įdėtų pastangų ir kruopštumo kiekis. Operatoriaus akis puikiai įamžino ir žaismingas veiksmo scenas, tad vizualiai ir techniškai „Triušis Piteris“ atrodo gerai. Apie aktorinius pasirodymus tokiame filme kalbėti yra sunku, nes didžioji dalis veikėjų yra sukurti šiuolaikinių technologijų pagalba. Taip pat, veikia ir įgarsinimo faktorius. Tad lengviau kalbėti ne kas kaip vaidino, o apie mūsų lietuvių aktorių darbą dubliuojant veikėjus. Kažkokių stebuklų čia nebuvo nuveikta, tačiau įgarsinimas nebuvo įkyrus. O tai jau pagyrimas, ypač lyginant su kai kuriais kitais mūsiškių įgarsintais filmais. Pasistengta buvo ir įgarsinant, o tiksliai įdainuojant istorijai svarbias dainas.
„Triušis Piteris“ yra žaismingas nuotykis kino teatre vaikams ir jų tėveliams. Tai kokybiškas produktas, o tikrai ne apie kiekvieną projektą, skirtą mažiesiems, taip galima pasakyti. Be žaidimų ir juokų vaikai gaus ir svarbios vertybinės informacijos, o kas gali būti didesnis džiaugsmas tėvams nei tai, kad jų atžalos ne tik papramogauja, bet ir kažko vertingo gauna.
