„Tobulos Kalėdos“ man yra iššūkis ne tik dėl to, kad aš esu priešiškas komedijoms, kurias paruošė ne Guy Ritchie, Cohen broliai ar L. Besson – šios pavardės reiškia, kad šalia humoro ir susprogs dar kas nors – bet ir todėl, kad pasaulinių kritikų nuomonė yra tokia priešinga manajai. Gal aš į kiną ėjau piktesnis nei jie. Gal dėl to man visai patiko „Tobulos Kalėdos“.
Laikykitės už kelnių, bus pavardžių mišrainė.
Semas (John Goodman) ir Šarlotė (Diane Keaton) yra tėvų pora, ruošianti Kalėdų vakarėlį savo vaikams… ir taip pat besiruošianti išsiskirti. Jų jau išsiskyręs sūnus Henkas(Ed Helms) bando nuslėpti nuo savo vaikų tai, kad jį atleido iš darbo. Jo sesuo Eleanora (Olivia Wilde) vengia grįžti namo viena, todėl pradeda šnekinti kareivį Džo (Jake Lacey). Šeimos patriarchas Bakis (Alan Arkin) susipyksta su savo mėgstama padavėja Rube (Amanda Seyfried), o nevedusi Šarlotės sesuo Ema (Marisa Tomei) apsivagia ir tikėtinai Kalėdas praleis areštinėje.
Taip problemų turi ir čia minėti ar neminėti vaikai, teta Fishy… visi, išskyrus šeimos šunį.
Filmų su žinomų aktorių kolekcijomis, naujų stalo RPG žaidimų pasakotojų ir jaunų, būsimų „Buvau Kine“ recenzentų, rašančių fantastiką į rašyk.lt problema yra tame, kad sukuriama per daug veikėjų, dėl ko prarandamas laikas ir dėmesys, kurį galėtume skirti kiekvienam iš jų vystyti. Man, asmeniškai, šiame filme tai nebuvo problema: aš juk „Sostų žaidimą“ skaičiau, manęs taip lengvai nepaimsi. Be to, dauguma aktorių savo darbą atlieka gerai, gal ir dėl to, kad jų vaidmenys kartais nėra sudėtingi ir iššaukiantys. Charizma galiausiai laimi, net jei Semas ir Šarlotė didžiąją filmo dalį praleidžia nelabai originaliai pykdamiesi.
Labiau kibčiau prie keleto kinematografinių sprendimų. Steve‘o Martino pasakotojas seka veikėjų vidinius dialogus, taip tariant, kas padeda turint ribotą laiką veikėjų vystymui. Tačiau, kai, tarkim, esam nukeliami į Eleanoros prisiminimus, kur ne tik stebime, kaip ji užtiko savo sužadėtinį bučiuojant kitą, ir ne tik girdime, kad ji subyrėjo tai pamačius, bet mums dar ir parodo, kaip ji suskyla į gabaliukus. Toks vizualinis žaismingumas ne vietoje kalbant apie tokius rimtus, veikėją apibrėžiančius momentus ir kai filme yra naudojamas tik porą kartų, labai išsiskiria.
Neretai vartojamas nukėlimas į atsiminimus ar į svajones, bet dėl to labai nesiginčysiu. Viskas apgaubta Kalėdų dvasia ir raminančiu Steve‘o Martino balsu, tad atrodo, kad visi prisiminimų momentai yra derami ir laukiami. Kas labai keista, yra pastovios mažos, bet nesiliaujančios užuominos, kad žydai yra. Taip, žydai nešvenčia Kalėdų, ir jų chanuka yra pakankamai arti kalendoriuje, bet kam mums filme tos srovės? Kalėdos jau ir taip įkrautos šeimynos įtampa, o Eleanora yra ateistė, tai kam dar priminti labai specifinę žmonių grupę, kuri jų nešvenčia, bet galiausiai su tuo niekur nenukeliauti?
Ir apskritai, aš priešinuosi minčiai, išsakytai internete, kad čia yra tamsi komedija, tiksliau, kad ji yra net slegiančiai tamsi. Kai kas net išskaitė iš filmo, kad Kalėdos yra netikra šventė ir tai man labai keista suprasti. Gal dėl to, kad paauglystėje, kai visi negrabiom rankom bandė atsekti emocinės brandos liemenėlę, aš laksčiau pilkais Deus Ex koridoriais. Man filmas atrodo pakankamai mielaširdingas ir, kaip tikėjęsis kažko neapribrėžtai labiau idiotiško – tarkim, Adamo Sandlerio komedijos apie Kalėdas – man viskas praėjo normaliai. Taip, visi gale susitaiko ir atranda jei ne Kalėdų prasmę, tai bent džiaugsmą savo šeimyna, tačiau tai jau buvo garantuota, kai pamatei pirmą reklaminį filmuką.
Atskirai noriu pasipiktinti visais, kuriems atrodo, kad Bakis turėtų gąsdinti Rubę kaip persekiotojas. Nuolatinis kavinės lankytojas, su kuriuo susibendrauja padavėja, yra toks pats senas topas, kaip ir senukas, gyvenimo mokantis savo potencialo nesuprantantį jaunuolį. Kaukšt, ir sukalėm juos į vieną vietą. Palikit savo atbukusias socialines nuostatas ten, kur joms ir vieta – „laikinant“ paveiksliukus „Facebook“ apie tai kaip lol, esam visiškai emociškai „atsilaupę“ ir nemokame gyventi.
Geriausiai filme pasirodė Olivia Wilde ir Joe Lacey, kuris dar ir dabar vaidenas, lyg būtų „Tikrame kraujyje“ vadinęs. Jų veikėjai turi chemijos, jų bendravimas pastoviai svyruoja ant pakankamai natūralios ribos, esančios flirtuojant dviem skirtingiems, kategoriškiems žmonėms, ir jų dialogas yra turbūt geriausiai parašytas. Johnas Goodmanas yra šaunus storulis, o tai jam yra toks pat įprastas vaidmuo, kaip De Niro būti mafijozu. Viena didesnių aktorių parinkimų problemų yra tai, kad Diane Keaton ir Marisa Tomei amžiaus skirtumas yra tikrai nerealistiškas sesėms, kurias pagal filmą skirt turėtų tik penki ar treji metai.
Ir Edas Helmsas vaidina tai, ko iš jo tikėjaus, o tai yra negerai.
„Tobulos Kalėdos“ nėra tobulas filmas, tačiau aš daug skųstis negaliu. Aš iš kino teatro išėjau nenusivylęs ir nesijaučiau, kad prašvaisčiau vakarą. Jei rimtai, tai esu turėjęs prastesnių patirčių prieš filmą žiūrint komedijų reklamas. Tad filmų apie sesutes ar lietuvių vyrus, nuo žmonų bėgančius į Norvegiją, bijau daug labiau.