Krampus

Besisukantis metų ciklas ne tik atneša tas pačias šventes, tačiau ir kino kūrėjams pametėja vieną kitą idėją. Vasario mėnesį pastebimas didesnis romantinių filmų antplūdis, vasarą dažnai kino salėse galima pamatyti lengvų atostoginių romanų, rudenį pasipila visokie Helovino siaubai, na o artėjant Kalėdoms laiką bandoma išnaudoti užkamšant a la visai šeimai skirtais filmais (dažniausiai – kvailokomis komedijomis). Vienos nusiseka prasčiau ir apie jas pasistengiama kuo greičiau pamiršti, o kitomis vėliau televizijos savo žiūrovus kankina ištisą amžinybę ir dar panašiai tiek ruošiasi tai tęsti. Nepanašu, kad toks likimas ištiktų kalėdinę siaubo pasaką „Krampus“, kurią randame šiemetiniame žiemos sezono krepšelyje. Filmo kūrėjai sumanė pasinaudoti prekybos tinklų išpopuliarinta „du viename“ formule ir pabandė visai šeimai skirtą kalėdinį pasakojimą sumiksuoti su siaubo žanru. Filmo režisūra patikėta Michaelui Dogherty, kuris, neskaitant dviejų trumpametražių ir vienos režisuotos serialo dalies, kol kas buvo sukūręs tik vieną juostą – siaubo trilerį „Pokštas arba saldainis“ (angl. „Tick‘r Treat“, 2007 m.). Taigi, režisieriui siaubo žanras buvo ne naujiena, beliko jį įgyvendinti kalėdinėje aplinkoje.

Engelų šeima – tėtis Tomas (akt. Adam Scott), mama Sara (akt. Toni Colette), paauglė dukra Betė (akt. Stefania LaVie Owen), jaunėlis sūnus Maksas (akt. Emay Amthony) ir vokiškai kalbanti močiutė Omi (akt. Krista Stadler) – ruošiasi Kalėdoms. O Kalėdos – tai toks laikotarpis, kai visi prisimena savo gimines (geriausiu atveju matytus per praeitas Kalėdas) ir būtinai važiuoja pas juos tų Kalėdų sutikti, nors niekam tai nepatinka, o vieni kitų kompanija yra akivaizdžiai nepageidaujama. Bet kaip jau ten – šeima yra šeima, o Kalėdos – stebuklų metas, tad galima atleisti savo netobulų giminaičių trūkumus ir kelias dienas pakentėti. Tačiau kai į Engelų namus sugarma visa Saros sesers Lindos (akt. Allison Tolman) šeima kartu su alkoholike tetule Doroti (akt. Conchata Ferrell), tai pakantumo vertybės puoselėjimas tampa labai sudėtingas visiems šeimininkų šeimos nariams. Galiausiai, kai pusseserės Džordan (akt. Queenie Samuel) ir Stivi (akt. Lolo Owen) atima iš Makso jo rašytą laišką Kalėdų seneliui, berniukas neišlaiko, ir kartu su suplėšyto laiško skiautėm pasiunčia prakeiksmą visiems savo giminiečiams. Žinia, žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta – tad jei Engelai manė, kad gruodžio 22 d. vakarienė buvo didžiausias išbandymas, tai jie negalėjo nė nutuokti, koks siaubas jų lauks paskui – Makso neapdairiai ištarti žodžiai iš užmaršties pažadino kai ką labai labai tamsaus ir baisaus.

„Krampus“ prasideda kaip kvaila kaimietiška komedija, kur vienoje pusėje rodoma kone ideali šeima – inteligentiškai ir jaunai atrodantys ir stilingai apsirengę tėvai, du vaikai, taip pat lyg nužengę iš kalėdinio katalogo – visi jie tik stengiasi neišprotėti nuo necivilizuotų gentainių keliamo chaoso. Žinoma, netobuli giminaičiai yra akivaizdžiai netobuli – prisirišę prie savo kaimietiškų įpročių, nemokantys deramai elgtis prie stalo, neturintys absoliučiai jokio stiliaus jausmo (megztinis su briedžiu!) ir t.t. Vėliau viskas ima suktis paslaptingesne linkme ir tik močiutė atrodo taip, lyg žinotų daugiau nei visi kiti kartu sudėjus. O dar vėliau viskas pasileidžia lyg nuo kalno – ir, deja, su gausybe klyksmų riedama į visiškai tragišką nuokalnę.

Juostos kūrėjams nepavyksta perteikti to senovinio demono keliamos visa kaustančios atmosferos. Filme nepateikiamas tinkamas ir įtikinamas paaiškinimas apie tai, kas prišaukė tokį kalėdinį siaubą – bandoma sužaisti „norėk atsargiai“ ir „šeima yra šeima, kad ir kokia bebūtų – juos vis tiek reikia mylėti“ moralais, tačiau tokie „sueitų“ nebent pradinukams (bet jiems šio filmo, dėl suprantamų priežasčių, žiūrėti nepatartina). Daroma logikos klaidų, personažų reakcija į siaubingus išgyvenimus yra momentinė ir neįtikinanti – kitą minutę, jau, žiūrėk, daugmaž viskas gerai ir galima judėti toliau. Dar yra animacinis intarpas (iš kurio paaiškėja, kad močiutė tokį patį paltą dėvi jau gerus šešiasdešimt – septyniasdešimt metų). Tad visai neaišku, į kokią auditoriją taikė filmo kūrėjai, kadangi infantilioji pusė kažkaip nesiderina su tamsiosiomis čiūčelomis ir jų pakalikais (tarp kurių – lyg iš Šreko (angl „Shrek“, 2001 m.) į šį filmą įšokęs piktas imbierinis žmogeliukas).

Filmo siužetas nuspėjamas, režisūra tragiška, personažai šabloniški ir neįdomūs. Vienintelė, kuri bent jau ne tokia nuobodi, kaip visa likusi kompanija, yra kaimietė alkoholikė tetulė Doroti (akt. Conchata Ferrell) – jos pastabos bent jau taikliai įvardija esamą situaciją. Aktorių darbas, kaip jau minėta, prastokas – arba jokių emocijų, arba klykimas ir spiegimas.

Techninė pusė gerąja prasme nenustebina. Kameros darbas vidutinis, kaip ir vaizdo montažas. Garsas sureguliuotas neblogai. Renkantis garso takelį, ačiū visoms kalėdinėms dvasioms, buvo nuspręsta apsieiti be įkyraus a la grėsmingo styginių cypimas, tad gerai nors tiek. Tačiau pasirinktas variantas per daug giliai neįsimena.

„Krampus“ – tragiškai nufilmuota ir beviltiškai nuspėjama kalėdinė pasakėlė iš rūsio, besiblaškanti tarp moralizuojančio pasakojimo vaikams ir kažko panašaus į siaubo filmą kiek vyresnei auditorijai. Filmas nevertas nei dėmesio, nei pusantros valandos iš jūsų gyvenimo – o jei vis tik norisi šiokių tokių kalėdinių šiurpuliukų, jau geriau n-tąjį kartą įsijungti pažiūrėti „Gremlinus“ (angl. „Gremlins“, 1984 m.).