Tiesos diena

Steveno Spielbergo vardą žino visi. Tai kino istoriją ir pačius didžiausius Holivudo filmus kūręs režisierius, kuris be sustojimo dirba jau ne vieną dešimtmetį, o savo kūriniais jis stebino šimtus tūkstančių žiūrovų. Tai ir nuotykių ir fantastiniai filmai, mokslinė fantastika ir kosminiai trileriai. Bet viena tema jį lydėjo visą gyvenimą ir tai yra kosminės esybės, kurios galimai šioje visatoje egzistuoja be mūsų. Kažkada turėjome „Ateivį“, „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“, „Pasaulių karas“, o dabar kinuose pasirodo ir naujasis šio režisieriaus darbas – „Tiesos diena“.

Istorija pasakoja apie dvi grupes žmonių – tuos, kurie nori atskleisti ateivių egzistenciją žmonijai ir tuos, kurie nori šią informaciją sulaikyti. Visų įvykių sūkuryje atsiduria regioninės televizijos orų pranešėja, kurios gyvenimas vieną dieną tiesiog apsiverčia ir viskas aplink pradeda griūti. Kad išlaikytų sveiką protą, Margaret tiesiog pasiduoda instinktams ir įvykių tėkmei, kuri nuveda į vietas ir pasakoja dalykus, kuriuos svarbiausia yra pajausti, patirti ir pamatyti patiems.

Kadangi ir filmo anonsai ir visa reklaminė kampanija buvo savotiškai miglota, atskleidžianti šiek tiek istorijos, bet tik tiek, kad suprastume esmę, o ne visą filmo siužetą, tad ir šioje apžvalgoje nebus dalykų, kurie tą siužetą atskleistų daugiau, nei jums reikia žinoti, prieš pamatant filmą. Svarbiausi dalykai visame kame yra tikėjimas. Tikėjimas režisieriumi, kad jis, kaip elitinis kūrėjas, žino, ką daro. Taip pat, režisieriaus tikėjimas žiūrovu, kad jis žiūrės ir klausys, kas jam yra pasakojama iki pat filmo kulminacijos. Ir tikėjimas savimi, kad matydami tai, kas yra rodoma ekrane, patys galėsime susidėlioti sau atsakymus, kuri pusė yra teisi, o kuri – klysta.

Žiūrint naująjį Steveno Spielbergo filmą nejučiomis persikeli keliais dešimtmečiais atgal, į laikus, kai šis režisierius buvo savo karjeros aukštumoje, kūrė filmus, žavėjusius viso pasaulio kino žiūrovus. Ilgai nevyniodamas galiu pasakyti, kad tai vienas labiausiai Spielbergiškų filmų per pastaruosius dešimtmečius. Žiūrovui suteikiamas jausmas, lyg jis žiūrėtų istorijas, panašias į „Indianos Džounso“ filmus, lyg tai būtų kažkas susiję su „Nasrais“ ar „Juros periodo parku“. Svarbiausia – filmas sukuria vidinį jausmą, kažkiek nostalgijos, bet labiau gerumo ir malonios patirties, ką dabartiniais laikais pamatyti ir pajusti kine (jau nekalbu apie namus) darosi praktiškai nebeįmanoma.

Ir taip, šis filmas nebus visiems. Jis nesuteiks staigaus patenkinimo jausmo, kurio dažnu atveju vaikosi dabartiniai kūrėjai ir tuo pačiu – naujoji žiūrovų karta. Šioje istorijoje viskas pasakojama nuosekliai, vystant personažus ir siužetą, tad žiūrint „Tiesos dieną“ reikia atidžiai stebėti įvykius, žmones ir net menkiausias smulkmenas, kurios tuo metu gali pasirodyti nereikšmingos arba keistos, gal net sunkiai suprantamos. Pažadu, pasiekus filmo kulminaciją, viską suprasite.

Bet be Spielbergo genialumo, filmas yra pastatytas ant aktorių ir jų kuriamų personažų. Ypatingai – Emily Blunt. Ar galėčiau sakyti, kad tai geriausias jos vaidmuo karjeroje? Galimai, bet nebūtinai. Ir to pakanka, kad suprastumėte, kokio stiprumo yra jos vaidinama Margaret. Kokį svorį istorijai ji neša. Bet kuriuo atveju – Emily Blunt yra šios istorijos šimtaprocentinė žvaigždė ir vėdlė. Na, o prie jos prisijungia ir Joshas O‘Connoras, kuris nors ir neprilygo Emily, buvo vis tiek puikus ir tikrai gerai įkūnijo kiek kitokį personažą. Galiausiai, Colmanas Domingo įkūnijo Hugo taip, lyg tai būtų tavo geriausias draugas, siekiantis įtikinti tave pasielgti teisingai. Kažkiek naivus, bet malonaus balso ir harmoningai savo įsitikinimus reiškiantis veikėjas, kuris savo ramybe galėtų užliūliuoti net didžiausius skeptikus. O prie jo prisijungia ir tikrai labai įdomu ir dvilypį personažą sukūręs Colinas Firthas. Ir jei jums atrodo, kad jis yra pagrindinis filmo blogietis, galimai būsite maloniai nustebinti.

Bet ar net ir po tiek pagyrų, ar „Tiesos diena“ yra tobulas filmas? Tikrai ne. Jis turi savo trūkumų, kai kurie sprendimai atrodo šiek tiek nelogiški ir gal net labiau palankūs siužeto tėkmei, nei racionalumui. Kaip ir tam tikri įvykiai, kurie nėra labai reikalingi ir gal šiek tiek per ilgai ištęsia filmo trukmę. Galiausiai, man labiausiai užkliuvęs filmo garso takelis, kurį kūrė dar viena kino legenda – Johnas Williamsas. Ilgametis Spielbergo partneris, kuris sugalvojo, jog jo muzika turėtų lydėti istoriją iš fono, o ne ją vesti. Ir nežinau, ar tai buvo geriausias sprendimas. Nes vietomis garso takelis veikė puikiai, o vietomis – sumenkino ekrane matomus vaizdus, nes muzika pasirodė per daug fantastiška ar net drįsčiau sakyti – per daug vaikiška.

Ir nepaisant visko, „Tiesios diena“ sukuria tokį jausmą, kokio jau ilgai nebuvo sukūręs joks kitas filmas. Tai malonus, apmąstymų link vedantis jausmas, kurį labai sunku apibūdinti. Jį reikia patirti, žiūrint istoriją kine ir leidžiantis jai vystytis sava eiga. Stebint Spielbergo genialumą ir aukščiausios klasės aktorių vaidybą. Tai filmas apie nežinomybę ir tik žingsnį iki to, ką galėtume žinoti. Tai filmas, kurį verta patirti kine. O jei vienos peržiūros nepakaks – pabandyti filmą peržiūrėti darkart.