Odisėja

Christopheris Nolanas – vardas Holivude ir apskritai pasaulyje, kuris yra žinomas praktiškai bet kuriam filmų žiūrovui. Per savo karjerą šis režisierius sukūrė tokių filmų, kurie stebino tiek savo dydžiu, tiek drąsa, tiek išmone. Bet labiausiai – idėjų įgyvendinimu, išskirtine manipuliacija laiku bei gerai išgryninama istorija. Ir jo vardas prie filmo dažnu atveju tampa aukštos kokybės garantu. Gal ir nenuostabu, kad vieną didžiausių ir geriausiai žinomų epų knygų pasaulyje į pačius didžiausius kino ekranus nusprendė perkelti būtent jis. Taigi, taip ir atsirado Christopherio Nolano „Odisėja“.

Pagal Homero „Odisėją“ kuriamas filmas žiūrovams pristato jau pakankamai gerai žinomą istoriją, tik per paties režisieriaus žvilgsnį. Tai nėra tik „Odisėja“, kartu gauname ir šiek tiek „Iliados“, o jei tiksliau – Trojos karo elementų, kurie yra ypatingai svarbūs visame Nolano „Odisėjos“ kontekste.

Tie, kurie seka režisieriaus kūrybą, žino – jis itin vengia to, ko negali padaryti praktiškai. Taigi, tikėtis kompiuteriniais efektais sukurtų visų mitinių būtybių turbūt nebuvo galima. Ir būtent dėl šios priežasties, Nolanas išnaudojo tai, ką jis galėjo maksimaliai sukurti būtent praktiniais efektais, o to, ko negalėjo – paliko metaforoms, gamtos reiškiniams, garsams ar tiesiog pačių žiūrovų vaizduotei. Ir visa filmo stiprybė yra ne tobuloje ekranizacijoje, o epo… „adaptacijoje“ didžiajam ekranui su šiuolaikiška vizija. Tokia vizija, kuri gal net labiau atsipriboja nuo paranormalių ar sunkiai paaiškinamų dieviškų apraiškų, o visą dėmesį perkelia į žmogaus kaltę, filosofiją, tam tikrus kaltės suvokimus ir gyvenimą su ta kalte.

Kad ir kaip puristai bandytų įrodyti priešingai, Homero „Iliada ir Odisėja“, nors ir rėmėsi tuometiniais įvykiais ir tam tikrais asmenimis, tai visgi buvo fikcija. Ne ką daugiau tiksli, nei iš originalo vėliau padaryti vertimai. Vien anglų kalboje vertimų yra apie 80, o filmų pasaulyje šios istorijos yra irgi šimtai, tiesioginių ir netiesioginių. Taip, kaip Homeras savo kūriniuose maišė skirtingų pasaulių istorijas, istorinius įvykius ir papročius, greičiausiai laužydamas ir tuometinį suvokimą apie fikciją, taip ir Nolanas, remdamasis pirmosios moters vertimu, laužo suvokimą apie tai, koks turi būti epas kine. Pagal mums įprastus kanonus, visi senovėje kalbėjo su aristokratišku britišku akcentu, kai iš tikro – ši kelis šimtus metų iš lūpų š lūpas perduodama istorija buvo skirta tikrai ne kilmingiesiems, o būtent paprastiems žmonėms. Todėl logiška, jog ir jų kalba buvo itin paprasta. Taigi, nors ir klausyti standartinio amerikietiško akcento Itakės rūmuose nebuvo lengva pirmąsias 10 minučių, pamažu visi priimti kūrybiniai sprendimai pradėjo darytis natūralūs ir kaip tik vis labiau priimami. Kaip ir aktorių pasirinkimo sprendimai.

Kiekvienas sprendimas iš Nolano pusės pasidaro dar akivaizdesnis, kai suvoki, jog senovės Graikijoje toks dalykas kaip rasė (ar rasizmas) neegzistavo, o jei tiksliau – buvo absoliučiai kitoks. Senovės Graikijoje buvo Helėnai ir visi kiti barbarai. Pagal odos spalvą žmonės nebuvo skirstomi, tad ir logiška, kad Helena galėjo (pabrėžiu – galėjo) būti juodaodė. Mes nežinom, kokios odos spalvos asmuo išsirita iš gulbės kiaušinio, tiesa? Lygiai taip pat ir Atėnė galėjo būti kokio tik nori pavidalo, nes Dievai, ypatingai Atėnė, lydėjusi Odisėją praktiškai visos jo kelionės namo metu, nuolat keitė savo formą. Ir būtent Nolano sprendimas Atėnę parodyti tokią, kokia ji yra filme ir vėliau paaiškinti tą atvaizdą, buvo ypatingai emociškai stiprus.

Smagu ir tai, kad nors aktorių kolektyvas šiame filme yra tiesiog absurdiškai didelis (vien žinomų pavardžių prasme), tik vienas jų turėjo išskirtinai daug laiko ekrane, o visi kiti personažai sugebėjo būti atskleisti per gerokai mažesnį laiką. Bet kad ir kaip bežiūrėsim, „Odisėja“ yra apie Odisėją – Mattą Damoną. Jau dabar galėčiau būti garantuotas, kad bent nominacija Oskarui jam yra tikrai garantuota, kadangi aktorius atliko bene geriausią ir stipriausią savo gyvenimo vaidmenį, kuriam labai akivaizdžiai reikėjo labai didelio tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo. Be jo, dar labiau filme išsiskyrė Anne Hathaway, bene pirmą kartą Nolano filme suvaidinusi tikrai stiprią moterį su emociniu gyliu ir pilnai išgvildenta personažo arka. Gerai pasirodė ir Robertas Pattinsonas, suvaidinęs itin bjaurų filmo antagonistą. Žinoma, Tomo Hollando Telemachas ir Johno Leguizamo Eumėjas taip pat atliko nors ir ne itin didelius, bet pakankamai įsimintinus vaidmenis. Bene geriausiai savo laiką ekrane išnaudojo vienas aktorius, dėl kurio buvo kilusi bene didžiausia kontraversija – Elliotas Page‘as. Vos kelias minutes ekrane matomas aktorius sugebėjo perteikti vieną emociškiausių ir labiausiai Odisėją paveikiančių monologų iš visų trijų filmo valandų.

Apie techninius elementus turbūt net nereikia kalbėti, nes Nolanas greičiau pats savo rankomis prikels milžinus kanibalus ar kiklopus, nei kažką kurs su specialiaisiais efektais. Milžiniškos lėlės, forsuota perspektyva, fiziškai sukurti sūkuriai bei kiti elementai, viskas buvo panaudota taip, kad būtų sukurtas pasakojimo gylis ir jaustųsi tas neapibūdinamas tikrumo jausmas. Ypatingai įdomus pokytis buvo Kirkės namuose, kuri epe gyveno prabangiuose rūmuose. Čia mes ją sutinkame visai kitokioje aplinkoje, o jos gebėjimas žmones paversti kiaulėmis tapo vienu šiurpiausiu filmo segmentu. Praktinis vos ne „body horror“ stiliaus vaizdas buvo tikrai netikėtas, bet malonus nukrypimas nuo standartinio spragtelėjimo pirštais.

Nors, tam tikri techniniai aspektai, visgi, turėjo savo ribas. Akivaizdu, kad IMAX kameros turi savo limitus tiek su apšvietimu, tiek su fokusu. Filme buvo tam tikrų momentų, kai veikėjai tiesiog buvo išsilieję ir tai buvo dėl nepakankamai apšvietimo filmavimo aikštelėje ir mechaninio fokuso, kurį buvo itin sunku padaryti taip, kaip daro skaitmeninės kameros. Tam tikros scenos buvo tikrai labai tamsios ir net tamsioje kino salėje buvo sunku kažką įžiūrėti. Ypatingai scena filmo antroje pusėje su laivu, kurioje tikrai galima pajausti artėjantį epilepsijos priepuolį, buvo sunkiai įžiūrima.

Galiausiai – vienas svarbiausių elementų visai istorijai. Garso takelis, kurį sukūrė jau trijų Oskarų lauretas Ludwigas Goranssonas. Puikiai sukurtas istorijos papildinys, kurio net ne visada girdi, nors ir jauti jį kažkur vos ne pasąmonėje. Bet jau kai girdi, tai atrodo, lyg kažkas sprogo prie pat ausies, o kėdės dreba net ir be masažinių funkcijų. Tai savotiškai gerai ir gal ne visai, nes vietomis garsas buvo tikrai labai didelis.

Kalbėti ar rašyti apie Christopherio Nolano „Odisėją“ galima būtų valandų valandas. Kiek daug ji yra atitolusi nuo „originalaus“ darbo. Kiek arti ji yra realybės. Kiek buvo praleista, o kiek buvo parodyta. Bet ar tikrai galima 800 lapų istoriją žodis žodin perkelti į ekraną, kad būtų įdomu ir įmanoma išlaikyti dėmesį? Tikai ne ir būtent dėl to Christopherio Nolano „Odisėja“ yra labai geras filmas, savyje turintis visko – žmogaus kelionės namo, savęs ieškojimų ir atradimų, veiksmų pasekmių analizės, labai gero veiksmo ir muzikos. Bet svarbiausia, su moderniu žvilgsniu ir gana žemiška istorija viskas atrodė labiau tikra, nei buvo galima tikėtis iš kelių tūkstančių metų senumo pasakos, kuri nors ir rėmėsi tuo pačiu šaltiniu, dar kartą įgavo visiškai naują pavidalą. Ir tai yra gerai. Geriau, nei kopijuoti tai, ką kiti buvo padarę šimtus kartų.