Ekscentriški personažai, labai įsimintinos citatos ir išskirtinai gražūs kostiumai – tai priežastys, dėl kurių visas pasaulis dar prieš 20 metų įsimylėjo filmą „Ir velnias dėvi Prada“. Jis akimirksniu tapo kultiniu filmu, kuris nuolat rodomas per televiziją, o citatas iš filmo savo vaizdo įrašuose net ir dabar naudoja įvairūs turinio kūrėjai. Klasikinių filmų tęsinių laikais, kurie dar vadinami „Legacy sequels“, jau minėtoji istorija taip pat nepraleido progos būti prikelta į didžiuosius ekranus. Ir taip kinus vėl pasiekia „Ir velnias dėvi Prada 2“.
Filmas ir vėl pasakoja apie jau pažįstamus personažus – Endę Saks, Miranda Pristli bei prie jų visuomet būnančius Emilę ir Naidželą. Po daugybės metų visų jų keliai ir vėl susikerta tame pačiame „Runway“ žurnale, tik šįkart situacija yra visai kitokia, nes metai bėga, keičiasi ne tik žmonės, bet ir jų vartojimo įpročiai, o mada vietoje taip pat nestovi.
Plačiau į filmo siužeto detales leistis gal ir nereikia, kadangi šis filmas, kaip, beje, ir pirmasis, yra labiau patirtis, nei standartinis pasakojimas. Ir akivaizdu, kad pirmoji „Ir velnias dėvi Prada“ tikrai buvo kultinė, o žiūrovų susidomėjimas tęsiniu neturi lygių. Ir išlieka tik klausimas – kai kuriama tiek daug nereikalingų tęsinių, ar šis pateisina savo egzistenciją?
Atsakymas būtų labai trumpas – taip. Vienas svarbiausių dalykų šiame filme – sugrįžę pagrindinių personažų aktoriai. Jei nors vieno jų nebūtų, visa istorija neabejotinai būtų sugriuvusi. Tačiau dabar, viskas pagrindinis branduolys – Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt ir Stanley Tucci – sugrįžta atkurti savo tikrai ikoniškus vaidmenis ir atrodo, kad jie net nebuvo nustoję jų vaidinti. Visi iki vieno, brandesni, bet vis dar tokie patys žavūs savais būdais. Ir visi jie paveikti kintančio pasaulio. Gal būtent dėl to ir buvo taip smagu ir įdomu žiūrėti į kaip ir pažįstamus, bet vietoje neužstrigusius personažus. Tiesa, buvo ir vienas, labai svarbus ir puikus priedas – tai aktorius Kenneth Branagh. Jis, turbūt, buvo vienas svarbiausių naujų personažų, suvaidinęs Amandos Pristli vyrą (greičiausiai). Būtent per jį galėjome pamatyti patobulėjusią, žmogiškąją Amandą Pristli, kuri turi daugiau nei vieną pusę.
Bet patobulėjo ne tik personažai. Patobulėjo ir pati istorija. Matome, kad buvo kuriamas panašus, bet ne toks pats pasaulis. Dabartiniame – dirbtinio intelekto ir socialinių medijų paveiktame pasaulyje spauda susiduria su sunkumais, su kuriais susiduria ir tikro pasaulio laikraščiai ir žurnalai. Kitaip tariant, nors ir persikeliame į fiktyvų pasaulį, tikrasis pasaulis nėra toks smarkiai atitrūkęs. Ir gal dėl to realumo jausmo, nauja istorija jaučiasi tokia pat artima ir pažįstama, į ją lengva įsijausti ir neatitrūkti.
Bet svarbiausi šio pasakojimo dalykai ir akcentai išlieka mada, grožis, suknelės, kostiumai ir žmonės, besisukantys mados pasaulyje. Savaime suprantama, ir santykiai tarp tų žmonių. Visa istorija labai graži, panaudojama labai tinkama ir užkurianti muzika, o vaizdai tiesiog pribloškia. Iš esmės, ir vėl grįžtame į tą „Ir velnias dėvi Prada“ pasaulį, kuris blaškosi tarp Niujorko ir, dabar jau ne Paryžiaus, o Milano.
Galiausiai, galime sakyti, kad „Ir velnais dėvi Prada 2“ yra savo pirmtakui labai mažai nusileidžiantis filmas. Nei personažai, nei istorija, nei filmo pasaulis neužsikonservavo 20 metų, o pakito. Bet pakito tiek, kad tai atrodytų natūralu ir tikra, tad žiūrovas ir toliau gali atpažinti savo mylimus personažus. Tai tikrai labai kokybiškas tęsinys, po kurio išėjęs jautiesi gerokai geresnės nuotaikos.
