Naujas – eilinis, kasmetinis – Woody Alleno filmas (net jei šįkart – tikrai ir užtikrintai 50-asis) gal ir nebūtų niekuo išskirtinis. Bet labai gali būti, kad tai – jau paskutinis kūrinys nepaprastai ilgoje ir turtingoje šio kūrėjo filmografijoje. Šiemet W. Allenui sueina 88-eri – daugiau nei garbingas amžius eiti į tikrai užtarnautą pensiją. Kita vertus, net ir ilgiau nei pusę amžiaus trunkančią karjerą galintis pabaigti filmas W. Allenui tampa savotišku „pirmu kartu“ – tai pirmasis jo ne anglų kalba režisuotas filmas. Ir, šiokiam tokiam paįvairinimui – šįkart serviruojama ne romantinė komedija, kurių jau buvome spėję atsikąsti per paskutinius šešerius metus.
Trumpai apie filmo siužetą
Fani (akt. Lou de Laâge) ir Žano (akt. Melvil Poupaud) Fournjė pora atrodo ideali – jiedu priklauso pasiturinčiam buržua sluoksniui, kartu vaikšto į svarbius Paryžiaus priėmimus, vyras žmoną lepina dovanomis iš juvelyrikos parduotuvės, o šiek tiek šešėliuota Žano praeitis tam netrukdo. Tačiau ne vienas Fani įvardija kaip „tofėjinę žmoną“ – taip, beje, jaučiasi ir pati Fani. Todėl nieko keisto, kad gatvėje netikėtai sutiktas buvęs klasės draugas Alanas (akt. Niels Schneider) ir atsinaujinusi pažintis su juo jauną moterį pastūmėja žengti draudžiamą, tačiau ją netikėtai išlaisvinantį žingsnį. Tačiau ne veltui sakoma, kad dviejų dalykų – kosulio ir meilės – neįmanoma paslėpti, tad pavydus sutuoktinis Žanas pradeda Fani pagrįstai įtarinėti…
Cituoti save
Šiek tiek paradoksalu, kad nors W. Alleną labiausiai žinome iš jo (romantinių) komedijų, tačiau jo geriausi filmai yra būtent tie, kur jis pabando kitą žanrą. Kad ir kritikų ir žiūrovų mėgstamas „Lūžio taškas“ (angl. „Match Point“), kur tikslas prasimušti į aukštąją visuomenę pateisina visas priemones – net ir visiškai kraštutines. Tiesą sakant, „Tiesiog sėkmė“ daug kuo panaši į šį filmą, tik čia jau nebe siekiama patekti į aukštąją visuomenę, o bet kokia kaina joje išsilaikyti. Panašumų rastume ir su kitu kriminaliniu W. Alleno filmu „Kasandros prakeiksmas“ (angl. „Cassandra‘s Dream“) – dėl beatodairiškai siekiamo tikslo, nepaisant nei kainos, nei galimų pasekmių. Ir jei daugelyje W. Alleno filmų galime viena ar kita forma atpažinti jo taip mėgstamą Niujorko neurotiko tipažą, tai šiame filme jo nėra, tačiau tai nereiškia, kad W. Allenas savęs necituoja kitaip.
Personažai ir aktoriai
Niekam ne paslaptis – filmuotis pas W. Alleną yra nemenkas prestižas, o savo ruožtu pats režisierius mėgsta kiekvienam filmui surinkti išskirtinai žvaigždėtą komandą. Šis filmas – taip pat ne išimtis. Šįkart surinkti žinomi prancūzų aktoriai: Lou de Laâge, Melvilis Poupaud, Cezario laureatas Nielsas Schneideris, dukart Cezario laureatė Valérie Lemercier, Cezario laureatė Elsa Zylberstein…
Nors „pagrindinė“ filmo pora teoriškai turėtų būti L. de Laâge ir N. Schneiderio vaidinami Fani ir Alanas, vis tik juos nustelbia M. Poupaud (Žanas) ir V. Lemercier, kuri vaidina Fani mamą Kamilę. Fani ir Alanas – tai personažai, veikiantys gana klišiniuose romantiškos porelės rėmuose. Tiesa, L. de Laâge antroje filmo dalyje tenka kiek platesnė emocijų paletė. Tiesa, jos paklusimas sutuoktinio užgaidoms ar abejojimas motinos žodžiais atrodo truputį nenatūraliai ir neįtikinančiai, bet filmo kontekste tai atleistina.
Tačiau visus laurus ir žibintų šviesas čia susirenka François Ozono mėgstamas M. Poupaud ir V. Lemercier. M. Poupaud pavydų sutuoktinį šiemet, beje, vaidina jau antrą kartą – šiemet Kanų kino festivalio premjerų programoje rodytoje Valérie Donzelli režisuotoje dramoje „Meilė ir miškai“ (pranc. „Amour et les forêts“) jis nuožmaus pavydo priepuoliais kankino Virginie Efirą. Žinoma, tai tik vaidmenys, bet, tenka sutikti – žvelgiant į M. Poupaud ekrane atrodo, kad jis tiesiog pajuodęs iš pavydo. Šioks toks paradoksas – nors Žanas W. Alleno „Tiesiog sėkmėje“ nueina toliau nei Greguaras V. Donzelli „Meilėje ir miškuose“, W. Allenas šiam personažui deda savotišką „oro pagalvę“ – W. Alleno braižas sušvelnina net ir visiškai pavydo apakintą Žaną.
V. Lemercier vaidinama Kamilė veikia pagal gryniausias W. Alleno filmų taisykles – truputį nezgrabiai, truputį komiškai, truputį apsimesdama kvailesne nei yra iš tikrųjų – tačiau ji šiame filme yra vienintelė morališkai teisi – ir už tai sulaukia teisingo atpildo.
Techniniai dalykai
Vaizdą fiksuoti W. Allenas jau ne pirmą kartą patiki lėtai – ne mažesnio nei jis pats kino veterano – Vittorio Staroro kamerai. Lėtai slenkantis vaizdas, tvarkingi kadrai. Gal ir nieko ypatingo, bet tuo pačiu – na, ne toks kontekstas, kad liktume nusivylę neišvydę kokių nors įdomesnių viražų.
Gražiai sužaidžiama spalvomis, tonais ir šviesa, rodant skirtingus metų laikus.
Filmavimas pasirinkta nemažai skirtingų lokacijų. Papildomas saldainis – Paryžiaus mėgėjams, kadangi šis gražusis miestas nuolat šmėžuoja kažkur fone. Tiesa, skirtingai nuo „turistinės trilogijos“ (Barselona, Paryžius, Roma), čia prikišamų vaizdų ar primygtinių akcentų nėra.
Kita vertus – jų ir nereikia. Jau minėta, kad „Tiesiog sėkmė“ W. Alleno filmografijoje yra išskritinis fimas vien jau tuo, kad nuo pradžios iki pabaigos jis yra visiškai prancūziškas. Na, tiesiog toks pažaidimas, tema, jei W. Allenas būtų ne amerikiečių, o prancūzų režisierius.
Fone, kaip įprasta, dažniausiai skamba lengvos melodijos, kurios čia ir šie tiek kontrastuoja su filmo siužetu, ir tuo pačiu jį sušvelnina.
Reziumė
„Tiesiog sėkmė“ – galbūt paskutinis W. Alleno filmas ir – jei jis iš tiesų tokiu taps – (bus) galima sakyti, kad didysis kino metras į pensiją išėjo pakankamai solidžiai. Vietoj jau spėjusių pabosti kelerius metus iš eilės štampuotų romantinių komedijų šįkart grįžtama prie kriminalinio motyvo, kuris savaime labiau intriguoja, o lengva ranka parašytas scenarijus, neblogai akcentuoti personažai ir profesionali prancūzų aktorių vaidyba šį W. Alleno atsisveikinimą (?) kilsteli gerokai virš paskutinių kelerių metų kūrybos. Bet, deja, tik tiek – filmas „susižiūri“ lengvai, tačiau daugiau po savęs nelabai ką palieka – nesvarbu, ar vertinsime bendrame, ar tik W. Alleno kūrybos kontekste. Gal ir natūralu – juk W. Allenas nepasiūlo nieko naujo, o tiesiog vėl cituoja pats save. Tegu ir ne iš to paties lapo, kaip darė jau kurį laiką, tačiau žiūrovai juk atsimena, iš kur. Bet kai pats esi nemaža dalimi kino istorija – gal ir atleistina.
