Nuo 1990-ų metų klasikos „Geri Vyrukai“ (angl. „Goodfellas“) legendinis režisierius Martin‘as Scorsese tapo pagrindiniu gangsterių žanro atstovu, papildydamas jį su dar daugiau šaunių filmų. Paskutinis jo projektas „Airis“ (angl. „The Irishman“) buvo lyg jo atsisveikinimas su šiuo žanru, režisieriaus tai pareiškė pats ir tematiškai per to filmo istoriją. Bet M. Scorses’ės gangsterių projektai nėra vien tik apie charizmatiškus nusikaltėlius ir jų nesutarimus, tai yra istorijos apie nenusisekusį Amerikietiškos Svajonės siekimą ir jį sugriaunančias nuodėmes bei godumą. Ir šių tematikų režisieriui neišeina taip lengvai atsikratyti. „Gėlių Mėnulio Žudikai“ (angl. „Killers of the Flower Moon“) yra naujasis jo projektas – titaniškos trijų su puse valandos trukmės istorinis epas, šiek tiek vesternas, šiek tiek gangsteriškas trileris, bet neabejotinai M. Scorsesė‘s filmas. Režisierius šią istoriją norėjo papasakoti ilgą laiką, ji ne tik atitinka kriterijus kaip nusikaltimų trileris bet ir atskleidžia tragišką skyrių Amerikos istorijoje.
Siužetas
Dvidešimto amžiaus pradžioje Oseidžių genties žmonės netikėtai pavirto turtingiausiais pasaulyje, kai po jų niekam nereikalinga žeme buvo atrasta nafta. Šis atradimas iškart pritraukė baltaodžius, kurie įvairiais būdais bandė nusigriebti turto dalį sau. Ar tai sukdami smulkius verslus ir krapštydami centus iš pasiturinčių Oseidžių arba vesdami jų moteris ir jiems palankių įstatymų dėka tapdami turto savininkais bei palikuoniais. Ne sutapimas, kad tuo metu nutikdavo daug žmogžudysčių ar ankstyvų mirčių, kurių aukomis tapo Oseidžiai. Po Pirmo pasaulinio karo į jų žemes atvyksta Ernestas (Leonardo DiCaprio), ieškantis darbo pas pasiturintį dėdę Vilijamą (Robert de Niro). Dirbdamas vairuotoju jis susipažįsta su Oseidžių genties atstove Mole (Lily Gladstone) ir jie abu pamilsta vienas kitą.
Filmas
„Gėlių Mėnulio Žudikai“ yra paremtas pagal žurnalistinę, tikro nusikaltimo knygą, kurioje faktiškai atskleidžiamos Oseidžių žmogžudystės ir kaip tai privedė prie ankstyvojo FTB susiformavimo. Filmas iš pradžių irgi sekė šią kryptį (Leonardo diCaprio turėjo vaidinti pagrindinį agentą), bet prie projekto prisijungusios Oseidžių bendruomenės pagalba siužeto perspektyva buvo pakeista ir dėmesio centras nukreiptas į aukas. Tad iš žmogžudystės paslapties žanro, „Gėlių Mėnulio Žudikai“ pavirto istorija apie žmogžudystes, kur žiūrovams nelaikoma jokių paslapčių, neslepiama kas ir kaip atlieka šiuos darbus. Ir tas susitelkimas ties piktadarių siekiais, jų veiklos pateisinimu ir tiesiog apatija su kuria jie atlieka šias nuodėmes, paryškina visos istorijos tragediją. Nuo pat pradžių, net ir lengvesnėje pirmoje valandoje, nepaleidžia grėsmės jausmas, kuris tik stiprėja kai blogosios žmogaus vertybės pradeda imti viršų. Tai yra istorija apie tautos bei jų kultūros naikinimą vardan paprasto gobšumo ir M. Scorsese atvirai vaizduoja šį nuslėptą Amerikietiškos istorijos skyrių ne kaip organizuotą nusikaltimą ar didžiulę konspiraciją, o blogiau – kaip savaime suprantamą kasdienybę. Režisierius pateikia siužetą su reikiamu emociniu svoriu bei pagarba aukoms, parodo jo aktualumą šiandieną ir paskutinėmis filmo minutėmis įdomiai ir meistriškai įrėmina visą šį pasakojimą.
Istorijos centre yra daugiasluoksniai išvystyti veikėjai, kurių charakteriai bei subtilybės yra meistriškai perteikti aukščiausio lygio aktorių. Ilgalaikiai M. Scorses’ės kolegos Leonardo DiCaprio bei Robert‘as de Niro pirmą kartą dalinasi ekranu ir jų bendradarbiavimas yra vertas aukščiausių pagyrų. L. DiCaprio įkūnija labai kompleksišką veikėją. Jis yra visiškas bestuburis, be klausimų vykdantis paliepimus ir tik nuoširdi meilė žmonai priverčia jį jaustis blogai. Nuo kūno kalbos, išvaizdos ir akmeninės, bet su laiku byrančios grimasos, L. DiCaprio pilnai išreiškia vidinius veikėjo konfliktus ir net įspūdinga, kaip tokiam apgailėtinam veikėjui jis suteikia užuojautos bei empatijos. O R. de Niro atvirkščiai, jo veikėjas spinduliuoja šiluma ir draugyste, tačiau akivaizdu, kad po šia apgaulinga kauke slypi šlykšti persona, kuri vis dažniau išlįs filmui bėgant. Tarp šių dviejų gigantų tvirtai stovi Lily Gladstone, sukurdama tvirtą ir išmintingą veikėją, kuri nusprendžia pasitikėti žmogaus nuoširdumu virš jo finansinių siekių. Ji tampa tikru gerumo ir šilumos spinduliu šioje brutalioje istorijoje, su tyliu intensyvumu atlaikanti jos tragedijas.
Daug diskusijų sukėlė gigantiška trijų su puse valandos trukmė, bet čia reikia priminti savaime suprantamą faktą, kad M. Scorsese yra žmogus, kuris tiesiog žino kaip daryti filmus. „Gėlių Mėnulio Žudikai“ yra labai įtraukiantis ir jaučiasi kokią valandą trumpesnis nei iš tikrųjų yra. Dėmesį prilaiko bendradarbiavimas tarp puikaus montažo ir kameros darbo, gerai jaučiama kurioms scenoms reikia daugiau energijos, o kurioms leidžiama kvėpuoti ir pilnai išreikšti emociją. Siužetas vystomas ne visada tiesiogiai, kartais pakeičiant vietas, laikus ar perspektyvas, šitaip atskleidžiant naujų veikėjų charakteristikų. Dialogai yra puikūs, įtraukiantys, turintys lengvo šelmiškumo bei humoro. Visa tai sueina į labai sklandų filmą, gebantį būti ir humoristiniu, ir prikaustančiu, ir skaudžiu.
Ir gal ne pats tinkamiausias žodis, bet „Gėlių Mėnulio Žudikai“ yra tankus filmas. M. Scorsese istoriją pasakoja ne tik dialogais ar kartais naudojamomis vidinėmis veikėjų mintimis, bet ir per autentiškai atkurtą filmo laikmetį. Nuo brangių dekoracijų, kostiumų, Oseidžių tradicijų iki tokių smulkmenų kaip šelmiškas de Niro šypsnis ar trūkčiojanti DiCaprio lūpa, kiekvienas, net ir smulkiausias elementas atrodo apgalvotas ir skirtas siužeto pasakojimui. Ir kai šitiek visko yra sukrauta į tokią trukmę, „Gėlių Mėnulio Žudikai“ tampa labai turtingas turiniu. Jis veikia epiniu mastu kaip istorija apie lėtą genties naikinimą ir asmeniniu mastu kaip toksiškos meilės romanas. Galų gale, tai yra filmas, kuris nepaliks iškart nusileidus titrams, nes toks platus kūrinys tiesiog verčiasi būti apmąstomas ir prisimenamas.
Rekomendacija
Trijų su puse valandos ilgio M. Scorses’ės filmas kine yra tiesiog šventė, net jei jo pasirinkta tematika yra nesmagiai brutali. Bet režisierius primena, kodėl jis yra geriausias iš geriausių, viskas šiame filme signalizuoja, kad prie jo dirbo tikras meistras. Įtraukiantis siužetas ir jo pateikimas, nereali aktorių vaidyba, prie visos istorijos pririštas sunkus emocinis svoris, ir dar daug daugiau elementų sklandžiai susijungia į labai stiprų filmą. „Gėlių Mėnulio Žudikai“ yra dar vienas nuostabus M. Scorses’ės darbas.
