Tapatybės vagilė

„Vagysčių karalienė“

Komedijos žanro senbuvis, režisierius Sethas Gordonas, sukūręs įvairiausių poteksčių humoro juostų, kurios tiesiog džiugina žiūrovų akis, pristato dar vieną sau pačiam neįprastą filmą. Po komerciškai sėkmingų ir įsimintinų filmų, kaip kalėdinė dovana po eglute kino mylėtojams „Ketverios Kalėdos“ bei vienas juokingiausių 2011 metų filmų „Kaip atsikratyti boso?“, unikalaus humoro serialo „Ofiso“ kūrėjas Sethas Gordonas kviečia į dar vieną kelionę su naujais, tačiau labai įsimintinais herojais, kurie visą juostos rodymo laiką kvailios, mokys, virpins širdis, o kartu ir neleis atsidusti nuo greitai užkrečiančios humoro dozės, kuri sklis visą rodymo laiką.

Apie ką mes čia…

Sendis Patersonas – eilinis vyrukas, kuriam nelabai pasiseka. Jis turi šeimą, puikų darbą, gerus namus, tačiau po nelabai apgalvoto žingsnio jo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Pavogusi jo tapatybę, smulki vagilė Diana akimirksniu ištuština visas jo santaupas. Nemaža to, vyras yra suimamas dėl moters kvailiojimų kitos valstijos mieste. Paleistas dėl nesusipratimo, vyrukas turi vieną vienintelį tikslą – surasti ir atiduoti į pareigūnų rankas savo skriaudikę, tačiau jis net nenutuokia, jog tai bus velniškai sunkus žygdarbis, nes su tokiu probleminiu žmogumi jis gyvenime dar nėra susidūręs.

Kūrinio vidus

Pradedant žiūrėti šį filmą susidaro jausmas, jog tai visiškai kito žmogaus, o ne paties Setho Gordono, darbas. Visgi po labai originalių filmų, ypač paskutinio darbo, tikėjimas ir laukimas buvo didžiulis, tačiau tai, ką mums pasiūlo režisierius, – tiesiog vienas didelis nesusipratimas.

Visu pirma, šis neskoningas darbas yra tikrų tikriausia dviejų neseniai pasirodžiusių filmų kopija (2010 metų „Pasodinsiu savo eks“ su Gerardu Butleriu priešaky ir gana nevykėliškos praeitų metų juostos „ Daug vargo dėl pinigų“). Viskas vyksta tokia pačia schema, nėra pateikta jokių naujovių, tik kelios gana neblogos scenos, bet apskritai – tai identiškas šių dviejų filmų dublikatas.

Visų antra, juokeliai yra labai žemo lygio. Žinoma, tikėtis labai intelektualių pokalbių nereikia, bet visgi vien tik tualetiniu humoru sotus nebūsi. Kiekvienas pokalbis nuveda arba prie riaugėjimo, arba prie dar šlykštesnių manierų. Matyti labai apkūnią moterį ir kaip iš jos daro tikrų tikriausią karikatūrą nėra juokinga. Sekso scenos yra to nesąmoningai pateikiamo veikėjų nuotykio viršūnė. Nemaža to, jog taip pažeminama moteris, bet ir buvęs šiek tiek žavus personažas po tokio jos pristatymo pradeda kelti vien tik antipatiją. Nuo filmo pradžios iki pat galo ji nė vienai akimirkai nesuvirpino širdies ir nebuvo jaučiamas gailestis jai.

Siužetinės linijos pateikimas irgi užtemptas. Kartais atrodo, jog kūrėjai specialiai bando sukišti vis daugiau nesąmoningų dialogų, iš kurių juoktis tiesiog nesinori. Atmosfera taipogi ne ką geresnė. Visą juostos rodymo laiką jaučiamas sunkumas. Matyt, jau labai nusibodo vienodo štampo komedijos, jog per kraštus liejasi nepasitenkinimas pamatytas vaizdais. Yra vos keli neblogi juokeliai, kurie bent kiek pagyvina ir taip nemalonią atmosferą.

Vienintelis geras scenarijaus aspektas – šeimos vertybių išaukštinimas bent keliose scenose. Šis žingsnis visgi yra šviesiausias kūrėjų sprendimas, o kartu vienintelis šiltas atsiminimas po gana bjauraus filmo. Sunkiai suvokiama, kodėl režisierius sutiko filmuoti tokį banalų ir standartinį amerikiečių visuomenės bukinimo produktą.

Techninės pusės ypatumai

Filmas gali pasigirti vien tik nuotaikingu garso takeliu ir keliais legendiniais kūriniais. Fone grojant Kelis „Milkshake“ ar kultinių The Proclaimers dainai „I‘m gonna be“ pasidaro jauku, akimirkai net visai smagu, bet dingstant šiems kuriniams vėl viskas atsistoja į savo vėžias. Klaikus operatoriaus darbas, vaizdo ir garso montažas irgi prisideda prie bendro techninės pusės nekokybiško fono. Pagrindinės veikėjos grimas net nekelia juoko. Beskonis makiažas, turintis sukelti isterišką juoką, dar labiau apkartina atmosferą. Filmas net ir vaizdais nelabai sugeba nudžiuginti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vos neseniai iškilusi į A kategorijos aktorių būrį, gana charizmatiška Mellisa McCarthy šį kartą save tiesiog pažemina. Žinoma, juoktis iš jos viršsvorio yra nelabai etiška, tačiau reikia pritarti vienam amerikiečių kritikui, kuris ją sulygino su traktoriumi. Šiame filme ji tikras demoniškas traktorius, atspindintis visas blogiausias moterų savybes. Labiausiai erzina jos balsas – tiesiog nemalonus ausiai, lyg koks paršiukas būtų skerdžiamas.

Jasonas Batemanas, jau antrą sykį bendradarbiaujantis su juostos režisieriumi, pasirodo tipiškame sau nevykėlio amplua. Tačiau jis labai tiko vaidmeniui, o jo veido išraiškos pakakdavo susidaryti bendram vaizdui apie visą nesąmonę, kurią krėsdavo Melissa.

Juosta pilna ir ne mažiau žinomų aktorių. Seniai ekranuose matyti Robertas Patrickas, Jonas Favreu, Josephas „T.I.“ Harrisas, Amanda Peet ir gražuolė Genesis Rodriguez papildo tam tikras siužetines spragas, bet to nepakanka – filmas nepagerėja vien nuo jų pasirodymo ekrane, ypač kai keli jų pasirodo vos kelioms akimirkoms.

Verdiktas

„Tapatybės vagilė“ – tai vienas prasčiausių režisieriaus Setho Gordono pasirodymų kine. Nejuokingas, banalus, kartais net šlykštus filmas, žeminantis moters orumą, yra ne kas kita, o dar vienas tualetinio humoro atstovas, negalintis pasigirti beveik niekuo. Filmas su aibe puikių aktorių, kurie net ir būdami ekrane nesugeba pakelti jo žemo lygio, o kai kurie iš jų net pasistengia save pažeminti vaidindami čia.