„Įsibrovėliai“
Fantastinių filmų kūrėjas ir pomirtinio pasaulio temos gerbėjas, režisierius ir savo filmų scenaristas Scottas Charlesas Stewartas pakeičia savo susidomėjimą Dievu ir persikelia į nuo nežinomų antgamtinių jėgų apsėstų žmonių gyvenimus. Po vizualiai vaizdžių bet komerciškai silpnų juostų, kaip 2010 metų „Legiono“ ir 2011 metais pasirodžiusio „Kunigo“ su abejuose filmuose pagrindinį vaidmenį atlikusiu Paulu Bettany, kino kūrėjas kviečia patirti tikrąjį siaubą visiems tikriems siaubo žanro gerbėjams, o tuo labiau pamatyti gana originalų požiūrį į tam tikrus žmonių poelgius būnant apsėstiems antgamtines galias turinčių padarų.
Apie ką mes čia…
Iš pirmo žvilgsnio darniai šeimai netrūksta nieko, tačiau namuose netikėtai pradeda vykti labai keisti dalykai. Viskas komplikuojasi, kai kiekvienas iš šeimos narių patiria skirtingus simptomus bei jie patys pasikeičia, daro nebūtus dalykus, yra lyg apsėsti demonų. Po gana kruopštaus tyrimo tampa aišku, jog juos valdo kažkas, o sunkiausia, jog jie nežino, kaip galima kovoti su į jų kūnus įsirovusiais parazitais.
Kūrinio vidus
Juosta turi dvi medalio puses. Visgi tai yra gana neblogai apgalvotas siaubo filmas, iki pirmos pusės veiksmo yra sukuriama intriga, jaučiama baimė, yra nežinomybės poveikis, kuris ir leidžia tikrai bijoti to kažko, kas bando sunaikinti labai gražią šeimą. Po pirmos šio darbo pusės prasideda tikras košmaras. Kalbama žinoma apie scenaristus ir jų neįkainojamas fantazijas, privedančias prie pačių blogiausių momentų.
Reikia pripažinti vieną svarbų dalyką – tai tikrai gana originaliai pateiktas filmas, tik, deja, jeigu viskas būtų įgyvendinama kaip pirmos keturiasdešimt minučių, laikančių įtampoje, tai galima būtų pasakyti, jog tai vienas geriausių mūsų dienų žanro atstovų, bet vėlgi, išlaikyti intrigą iki pat juostos galo ne kiekvienas sugebėtų.
Svarbiausias kūrėjų koziris yra vaikai ir jų poveikis šiam filmui. Visada vaikų klyksmas, blogis, sklindantis iš jų mažų kūnų, būdavo pats baisiausias ir stipriausias siaubo atmosferai pagardinti momentas. Čia vadovaujamasi tokiu pačiu principu kaip ir senuose klasikiniuose filmuose. Ypač matosi braižas iš kultinio 1976 metų „Ženklo“. Daug staigių momentų, gražiai pateiktų scenų, o svarbiausia ne lėkštai įgyvendintų, neleidžiančių atsipalaiduoti. Tai gana geras aspektas, bet visgi pastebimas siužetinės linijos trapumas – kartais veiksmas nutrūksta, nelogiškai sudėliojami taškai ant i.
Pokalbiai tarp veikėjų, paslapties atskleidimas ir gana rimtos mintys apie kitą pasaulį sugeba kartais sukelti šypseną veide. Pasigendama ir pamokslavimų. Visgi dažniausiai tokių filmų gale yra moralas nuslepiamas – čia jo nebuvo. Ir apskritai, pabaiga gana greitai nutraukia veiksmą, jog žiūrovas lieka vien tik nežinomybėje. Keistas ir nemalonus jausmas, lygus skuduro sudavimui per veidą.
Techninės pusės ypatumai
Kas visada būdinga ir dažniausiai geriausiai įgyvendinta tokio žanro filmuose – tai grėsmę kelianti techninė pusė. Filmo garso takelis solidžiai derinasi su atmosfera, ypač staigios kompozicijos, išraiškingi garsai, pateikiami viso filmo metu, ne kartą sukelia įbauginimo poveikį. Kita vertus, šiek tiek silpnokas garso montažas truputį sumenkina atmosferą. Operatorius save pateikia iš dvejopos pusės: kartais jo darbas yra vertas pagarbos, matosi meistriškai suderintas vaizdas, o kitą sykį jis nesugeba perteikti siaubo. Specialiųjų efektų netrūksta. Įdomu, jog su tokiu vargingu biudžetu išgaunamas malonus bendras vaizdas. Dėl šito reikia padėkoti kūrėjams, jog bent techninės pusės aspektais jie nudžiugina žiūrovus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinė filmo pora – aktoriai Keri Russel ir Joshas Hamiltonas – niekaip nesugeba įsitvirtinti. Gana neįtikinamai perteikiami personažai, o tuo labiau sunku jais patikėti, nes ir iškilus tokioms rimtoms problemoms, kurias parodo. Akyse nėra baimės – jokios baimės, todėl kartu ir žiūrovui šiek tiek sumažėja visų rodomų baisumų poveikis.
Antra pora – tai jauni, bet jau sugebėję pasirodyti didžiuosiuose ekranuose aktoriai. Labiausiai krenta į akis trylikametis Dakota Goyo, kuris sugebėjo vaizdžiausiai perteikti savo vaidinamą veikėją, o tuo labiau parodyti savo akimis baimę. Maloniausia staigmena yra aktoriaus J.K. Simmonso pasirodymas – charizmatiškas aktorius bent kiek sugeba pakelti nuotaiką, ypač visai neblogu personažo įkūnijimu. Iš kitų personažų nesulaukiame nieko įdomaus, kas nudžiugintų akis.
Verdiktas
„Tamsus dangus“ – tai iki galo neišdirbtas siaubo žanro kūrinys, sugebantis tiek sukelti įtampos, tiek pabosti dėl nevykusios antros juostos veiksmo pusės. Neįtikinamos vaidybos, daugybės štampų ir kartais banalaus scenarijaus dėka filmas nusileidžia daugybei neseniai pasirodžiusių žanro atstovų, bet visgi dėl stiprios techninės pusės jis sugeba tam tikruose momentuose išgąsdinti – bent jau tai yra palaima žmonėms, pasigedusiems tokio tipo filmų.
