Christopheris Nolanas save pastatė į praktiškai neįmanomą poziciją. Jis turėjo sėkmingai pabaigti jo kurtą Betmeno istoriją po to, kai sukūrė filmą, daugelio laikomą tiek Betmeno, tiek pagal komiksus sukurtų juostų aukso standartu. Per kelis metus iki trečiosios dalies pasirodymo Džokeris ir jį įkūnijęs Heathas Ledgeris spėjo tapti kino legendomis, ir C. Nolanas galėjo arba bandyti patobulinti nelabai kur tobulėti turinčią istoriją, arba eiti kitu keliu.
Didžiąja dalimi jis pasirinko antrąjį variantą. „Tamsos riterio sugrįžimas“ yra visu kuo epiška ir į asmeninę Betmeno istoriją mažiau nei anksčiau investuojanti trilogijos pabaiga, pripildyta siužeto, veikėjų, veiksmo, filosofijos ir daugybės kitų elementų, kas galiausiai filmą ir pakelia į aukštumas, ir nuleidžia į smagų, sunkiai suprantamą chaosą.
Nepasiteisinantis rimtumas
„Tamsos riterio sugrįžimas“ vyksta praėjus 8 metams po įvykių „Tamsiajame riteryje“. Čia Briusas Veinas (akt. Christian Bale) yra pasitraukęs į savotišką pensiją, Gotamas nematė Betmeno jau ne vienerius metus, o mieste siautėja nusikalstamumas. Galiausiai iškyla galingasis ir kaukėtasis Beinas (akt. Tom Hardy), užvedantis kitus miesto nusikaltėlius, ir dėl jo keliamo chaoso Betmenas yra priverstas sugrįžti.
Šis filmas yra labiau tęsinys pirmajai trilogijos daliai nei „Tamsos riteriui“, kas yra išties protingas sprendimas, dėl kurio žiūrovai negali be perstojo lyginti antrosios ir trečiosios dalių (nors tai daryti vis tiek norisi). „Betmenas: pradžia“ sukosi apie Ra‘s al Ghulą ir jo netradicinę, Briusui nepatikusią filosofiją, su kuria čia jis įvairiapusiškai susiduria dar vieną kartą. Tiek Beinas – šįkart labiau pasižymintis fizine grėsme, priešingai nei savo strategijomis garsėjęs Džokeris, – tiek nekaip pagarsėjęs, prasta metafora Briuso gyvenimui tampantis keistas kalėjimas priverčia jį susidurti su savo esminėmis vertybėmis. Tai darė ir kiti du filmai, tik šiame tai yra pateikiama kur kas akivaizdžiau ir pagailint subtilumo.
Čia slypi ir keistoji filmo dalis: „Tamsos riterio sugrįžimas“ eina tiek į gylį (nagrinėdamas Briuso vidinį gyvenimą), tiek į plotį (kurdamas epinį karą Gotame), ir šiam filmui geriau sekasi pastaruoju atveju. Vidinio Briuso gyvenimo nagrinėjimas atrodo arba pernelyg skubotas, arba paviršutiniškas, niekad neuždirbantis tokių rezultatų, kokius filmas žada. Kartais perdėtas C. Nolano filmų rimtumas (humoras jo kūriniuose būna dalykinis ir atsitiktinis) čia persiduoda C. Bale‘ui, Betmeno ar Briuso vaidmenyje turinčiam du lygmenis: piktas ir nepiktas. Briuso rimtumas tamsiajame (bei ne tokiame pavojingame, kokiu jį visi laiko) kalėjime ar dar vienas C. Bale‘o nesugebėjimas išspausti rimtesnes emocijas su dar viena savo scenų partnere (šįkart tai buvo Anne Hathaway, vaidinusi žymiai subtiliau ir įdomiau nei reikalavo filmas) buvo nelabai gilūs, nors reikalingi ir galiausiai prie veikėjo plėtojimo prisidėję filmo elementai (Betmenas galiausiai perlipo per save ir iš priverstinio vienišiaus tapo herojumi, pripažįstančiu kitų žmonių naudą).
Pagrindinės Tamsos riterio vertybės
Kaip ir Gotamo miestą, taip ir šį filmą labiausiai lydėjo Betmeno dvasia, kas buvo neabejotinai stipriausia filmo dalis. Nuo pasaulio atkirsto Gotamo, vedamo inspektoriaus Gordono (akt. Gary Oldman) ir jo naujojo pagalbininko Džono (akt. Joseph Gordon-Levitt), susitelkimas kovai prieš Beino armiją yra vedamas Betmeno idealų žūtbūt ginti miestą ir nepasiduoti, kas filme yra konkrečiai parodoma veiksmais, ne žodžiais. Šioje siužeto dalyje irgi yra logika nepasižyminčių, siužeto reikalaujamų posūkių (patogus visų miesto policininkų suėjimas į pavojingą vietą yra vienas jų), o kai kurie veikėjai ar jų sprendimai atitraukia dėmesį nuo pagrindinių įvykių (Michaelo Caine‘o įkūnijamas Alfredas dingsta didžiajai filmo daliai, o Marion Cotillard filme yra tiesiog iššvaistoma), ir visgi kai šitas filmas veikia, jis veikia nuostabiai.
Paskutinė jo valanda (o tų valandų yra beveik trys, todėl pasiruoškite) ištaiso ankstesnes klaidas, parodo Betmeną ir Gotamą gražiai veikiančius išvien, savo didingais vaizdais ir dar didingesne Hanso Zimmerio muzika reikalauja filmą žiūrėti kuo didesniame ekrane, ir galiausiai susiveda į tą asmenišką istoriją, kuriai žiūrovai buvo ruošiami tris filmus. Taigi pabaigoje filmui (ir C. Nolanui) pavyksta pasiekti tai, ką užsibrėžė. Pareiga sukurti filmą, kurio laukė milijonai žmonių ir kuris turėjo užbaigti įspūdingą istoriją, yra tiek pagyrimas ankstesniems režisieriaus darbams, tiek spaudimas, kurį pakelti yra išties sunku.
Todėl stebėtis, kad „Tamsos riterio sugrįžimas“ yra netobulas, neverta. Ir visgi tai yra didinga ir ambicinga istorija, galų gale prisikasanti prie pagrindinių (bent jau šios versijos) Betmeno ir jo istorijų vertybių, ir suklystanti labiau chaotiškame ir nereikalingų siužetų pripildytame išpildyme nei pagrindinėse idėjose. „Tamsos riteriui“ prilygti sudėtinga, ir sunku būtų sakyti, kad „Tamsos riterio sugrįžimas“ stengėsi į jį lygiuotis, kas buvo protingas ir stipriai pasiteisinęs žingsnis.
