Praėjo aštuoneri metai po Christopherio Nolano „Tamsos riterio“ (angl. „The Dark Knight“) premjeros. Per tuos metus komiksais paremti filmai tiesiog užvaldė kino industriją. Net ir smulkiausios detalės apie naujus projektus yra plačiai aptarinėjamos, į superdidvyrių nuotykius didžiajame ekrane gali žiūrėti ir vasarą, ir žiemą, ir rudenį, ir pavasarį… Mus pasiekė dešimtys pagal „Marvel“ ir „DC“ sukurtų komiksų ekranizacijos. Galbūt drąsu tai teigti, bet aš prisiimsiu atsakomybę. Nė vienas iš tų projektų neprilygo „Tamsos riteriui“. Ir, tikriausiai, neprilygs.

Trumpai apie filmą

Gotamo mieste pasirodo naujas nusikaltėlis Džokeris (akt. Heathas Ledgeris). Ekstravagantiška apranga ir iššaukiančiu grimu pasipuošęs blogietis nesivadovauja jokiomis moralės ar etikos normomis ir nesiekia jokios materialios naudos. Jo vienintelis tikslas – visiškas chaosas. Sustabdyti Džokerį bandys kaukėtasis Gotamo miesto sargas Betmenas (akt. Christianas Bale‘as). Tai bus sunkiausias kada Tamsos riteriui tekęs ne tik fizinis, bet ir dvasinis išbandymas, tad jis neišsivers be savo nuolatinio pagalbininko komisaro Gordono (akt. Gary‘is Oldmanas) ir naujojo miesto prokuroro Harvio Dento (akt. Aaronas Eckartas) paramos.

Ko vertas teisingumas?

Christopheris Nolanas šiame savo darbe demonstruoja skirtingą žmonių supratimą apie tai kas yra teisinga, o kas ne. Visa Betmeno, kaip didvyrio, esybė yra labai diskutuotina. Tamsumas, atšiaurumas ir negailestingumas jį išskiria iš kitų jo kolegų herojų. Jo veiksmai ir teisingumo siekimas yra keliantys abejonių. Ar tikrai didelis smurto naudojimas, žudymas ir įsiveržimas į asmens privatumą yra reikiamas kelias į teisingumą? O gal tai tik kelias, kuris teisėją paverčia tokiu pačiu nusikalėliu, kaip ir teisiamieji?

Apie Betmeno etiką ar moralę galima diskutuoti peržiūrėjus ar perskaičius daugelį kūrinių, susijusių su šiuo veikėju. Christopheris Nolanas išplečia šią diskusiją, pasitelkdamas kitų veikėjų pasirinkimus. „Tamsos riteryje“ mes turime teisingumo, gėrio žiedą, sudarytą iš Betmeno, komisaro Gordono ir Harvio Dento. Bent dalį filmo visus juos galime priskirti protagonistų arba „geriečių“ kompanijai. Jie visi turi bendrą tikslą – apsaugoti Gotamo miestą. Visi veikėjai tikslo siekia veikdami pagal savo galimybes (žinoma, jų daugiausiai turi kaukėtas ir be proto turtingas Briuso Veino alter ego). Veikdami jie visi renkasi vieną ar kitą kelią. Neretai, tas pasirinkimas juos verčia balansuoti ant plonytės moralės ribos. Ir čia C. Nolanas pradeda naudoti seną „pasirinkimų-pasekmių“ kortą, kuri yra dalies siužeto varomoji jėga. Be pasekmės ar sudėtingo rezultato nėra paliekamas nė vienas veikėjų žingsnis. Kiekvienas pasirinkimo atoveiksmis mums atveria veikėjų skirtingą požiūrį į, rodos, visų panašiai suprantamą dalyką – teisingumą.

Visos pasekmės vedė į  juostos finalą, kuriame vėl susitiko pradžioje susiformavęs gėrio žiedas – Betmenas, Gordonas, Dentas. Tik šį kartą riba tarp gėrio ir blogio yra nutrinta. Ir būtent juostos finalas mums atskleidžia nedidelę dalį filmo genialumo. Galima lengvai prilipdyti etiketes bet kuriam veikėjui. Tačiau, gerai pagalvojus, kūrinio pabaigoje mes negalime tvirtai teigti, kad vienas iš jų yra blogietis, o kiti yra gryniausi gėrio įsikūnijimai. Nors į kulminaciją galima pažiūrėti kaip į keršto istorijos tęsinį, tačiau giliau čia slypi žmogaus esmės paieškos. Galima viską suskirstyti į juodą ir baltą, bet trys pradiniai mūsų „geriečiai“ savo pasirinkimais taip viską sumaišė, jog liko tik milžiniškas pilkumo fonas.

Tačiau žmonės linkę viską absoliutinti, nors, dažniausiai, beveik viskas turi du veidus  (che che). Taip pabaigoje fikcinėje Gotamo visuomenėje iškyla du simboliai: vienas teisingumo ir gėrio, o kitas žiaurumo ir tamsos. Tik ne viskas taip paprasta.

O ko toks rimtas?

Jeigu trim anksčiau aptartiems veikėjams ir įmanoma priskirti kažkokias taisykles, logiką, tai pagrindinam juostos antagonistui Džokeriui to padaryti neįmanoma. Tai labai gerai atskleidžia scena, kurioje Džokeris uždega kalną pinigų ir pasako, kad jam labiausiai patinka sprogmenys ir ginklai, o jie pigūs. Šio veikėjo asmenyje mes pamatėme tyriausia blogį, chaosą ir destrukciją.

C. Nolanas „Tamsos riterį“ galėjo kreipti į keletą pusių, kad ir, paverčiant Džokerį tik papildomu veiksniu, žiežirba, sukėlusiu antroje juostos pusėje užkabintą keršto idėją. Kūrėjai pasielgė atvirkščiai ir mums suteikė nusotabų reginį. Kiekvienas šviesaus atminimo Heatho Ledgerio įkūnyto veikėjo pasirodymas buvo nuostabus. Džokeris pasiglemžė sau visas šviesas ir šį filmą pavertė savo žaidimų aikštele. Kad ir kiek čia buvo mažesnių siužeto linijų, visose tu jausdavai besišypsančio psichopato buvimą. Net ir tvyrant ramybei, žinodavai, kad netrukus gali pasigirsti sprogimas ir pasirodyti maniakiškas juokas. Šis veikėjas yra viena iš pagrindinių užduočių, kodėl „Tamsos riteris“ yra tarp geriausių šio amžiaus filmų. H. Ledgerio įkūnytas Džokeris skaičiuoja jau beveik dešimt metų, kaip tapo mūsų šiuolaikinės kultūros išsirtine dalimi.

Kūrybingas architektas ir jo komanda

Atrodytų, visi pasirinkimai, kuriuos padarė C. Nolanas su „Tamsos riteriu“, buvo geri. O tų pasirinkimų pasekmės atnešė stulbinamą rezultatą.

Heatho Ledgerio pasirinkimas Džokerio vaidmeniui išvis turėtų būti įrašytas į kino istorijos vadovėlius, kaip vienas geriausių kastingo sprendimų XXI a.

Režisierius, kaip ir daugelyje savo filmų, išmėtė daugybę siužetinių gijų, tačiau jam pavyko išlaviruoti ir nė viena neatrodo nereikalinga. O suklysti tikrai buvo galima. Režisierius galėjo užsižaisti ir pasimesti tarp visų Honkongų, ligoninių, laivų, Betmeno tapatybės atskleidimų ir t.t. C. Nolanui pavyko meistriškai viską suvaldyti ir visas gijas suausti į vieną juostą.

C. Nolanas mus iškart įmetą į veiksmą, nesiterlioja su ilgomis įžangomis. Taip tarsi jaučiamas tęstinumas: „Betmenas: pradžia“ (angl. „Batman Begins“) užbaigiamas aliuzija į Džokerį, o „Tamsos riteris“ pradedamas šio veikėjo organizuojamu banko apiplėšimu.

Režisierius išliko ištikimas minimalistiniam muzikos naudojimui savo darbuose. Hanso Zimmerio bei Jameso Newtono Howardo muzikiniai opusai puikiai derėjo su matomu vaizdu, reikiamu momentu užaštrindami situaciją, sukeldami įtampą, kitu metu, pakylėdami iki didvyriškų aukštumų.

Kameros darbas taip pat puikus! Ar tai būtų mietso panorama, ar įnirtinga kovos scena – viską meistriškai įamžino Wally‘io Pfisterio akis.

Vieni už kitus geresni

Jeigu kalbame apie aktorinius pasirodymus „Tamsos riteryje“, pirmiausiai, į galvas šauna viena pavardė – Heathas Ledgeris. Per anksti mus palikusio australų aktoriaus pasirodymas buvo nepakartojamas, genialus, sunkiai nusakomas. Aktorius vaidmenyje įkūnijo chaosą, blogį, maniją, visišką pamišimą. Jis netausodamas savęs atsidavė vaidmeniui ir paliko pasaulį suvaidinęs taip, kaip kai kurie aukščiausios prabos artistai per ilgą karjerą nesugeba. H. Ledgeris sukūrė savo Džokerį ir jo vaizdinys mums daugelį metų asocijuosis su šiuo veikėju. Šis įkūnijimas kardinaliai skiriasi nuo Jacko Nicholsono sukurto veikėjo paveikslo.Jie abu puikūs ir atspindi du mesitriškus vieno personažo atlikimus (Jaredo Leto Džokeris mano svajonėse neturėtų išvis egzistuoti).

Christianas Bale‘as gal ir nebus atsimenamas kaip pats geriausias Betmenas, bet būtent jis daugeliui žmonių bus jų Betmenas (ko tikrai nepasakysi apie Valą Kilmerį…). Jis prisiaukino šį personažą, ir gerai sugebėjo su kostiumu būti niūrus, žiaurus ir negailestingas, o Briuso Veino kailyje būti nepataisomas plevėsa ir „playboy‘us“.

Tikriausiai, labiausiai Heatho Ledgerio vaidybos genialumo nuskriaustas žmogus yra Aaronas Eckhartas. Šio aktoriaus pasirodymas buvo taip pat nuostabus, tačiau visoms šviesoms nukrypus į H. Ledgerį, beveik niekas nekalbėjo apie A. Eckharto darbą. Filmo metu jo įkūnijamas Harvis Dentas patyrė visišką vidinę transformaciją, tad aktoriui pademonstruoti tai organiškai yra labai sunku. A. Eckhartas pavydėtinai susitvarkė su jam tekusia užduotimi, veikėjo virsmas atrodė natūralus, aktorius sugebėjo persiorientuoti ir neatrodė dirbtinas.

Kitų aktorių darbas taip pat buvo geras, nepaisant to, jog kaip ir kituose pastarojo dešimtmečio filmuose, taip ir šiame, Morganas Freemanas antraplaniame vaidmenyje vaidina Morganą Freemaną (tačiau tai tikrai nėra baisiai blogai).

Summa summarum…

Kryptį, kokia žengia dabartiniai komiksais paremti filmai ir beveik visa didžiojo pramoginio kino industrija, parodė „Marvel“ su savo milžiniška išplėsta visata. Tačiau tie filmai yra gera pramoga ir tiek. „Tamsos riteris“ yra aukščiau to. C. Nolanas parodė, kaip šį žanrą transformuoti, kokiu keliu galima eiti. C. Nolanas sukūrė ne tik geriausią komiksais paremtą filmą (!), bet ir vieną geriausių pastarųjų dešimtmečių veiksmo filmų. „Tamsos riteris“ pelnytai užsitarnavo savo vietą moderniojo kino olimpe.

10
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles