Iki šiol Kanuose už geriausią režisūrą buvo apdovanota tik viena moteris – rusų režisierė Julija Solntseva. Tačiau tai įvyko labai seniai – jos filmas „Liepsnojančių metų kronika“ (rus. „Povest plamennykh let“) tokio įvertinimo sulaukė daugiau kaip prieš pusę amžiaus – 1961 m. Tačiau šiemet vykęs 70-asis Kanų kino festivalis perrašė savo istoriją – apdovanojimą už geriausią režisūrą ispano Pedro Almodóvaro vadovaujama žiuri nusprendė skirti amerikietei Sofiai Coppolai už jos naujai interpretuotą „Lemtingą pagundą“ (angl. „The Beguiled“). Galbūt šis laimėjimas padės S. Coppolai pagaliau nusikratyti atkakliai klijuojamos „plastmasinės režisierės“ etiketės.

Ne ne ne niekada perdirbinimas. Vis dėlto?

Tačiau nei apdovanojimo, nei, galiausiai paties filmo galėjo ir nebūti. Iki šiol S. Coppola sakė nekurianti perdirbinių. Pagrindinį vaidmenį šioje versijoje atlikęs airis Collinas Farrellas, iki šiol nusifilmavęs dviejuose naujam gyvenimui prikeltuose filmuose, taip pat buvo sau pasižadėjęs daugiau to nedaryti ir trečią kartą į tą pačią upę nebristi. Vis dėlto. Pažiūrėjusi 1971 m. sukurtą Dono Siegelio režisuotą juostą, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Clintas Eastwoodas ir Geraldine Page, S. Coppola nusprendė, kad ši istorija turėtų būti papasakota iš moteriškos perspektyvos. Kita vertus, dabar S. Coppola savąją „Lemtingos pagundos“ versiją yra labiau linkusi vertinti kaip naują Thomaso Cullinano romano interpretaciją, o ne kaip D. Siegelio filmo perdirbinį.

Trumpai apie filmo siužetą

Tretieji JAV pilietinio karo metai, Virdžinijos valstija. Viena nedidelio mergaičių pensionato auklėtinė Eimė (akt. Oona Lawrence) išėjusi į mišką pagrybauti randa ne tik grybų, bet ir sunkiai sužeistą šiaurietį kareivį – kapralą Džoną Makbernį (akt. Collin Farrell), kuris pasiprašo pagalbos. Skatinama krikščioniškos atjautos pensiono direktorė panelė Marta (akt. Nicole Kidman) nusprendžia priglausti ir slaugyti sužeistą karį, tol, kol jis pasveiks. Tačiau į sterilią, vien moterų gyvenamą erdvę taip netikėtai įsiveržęs vyras viską apverčia aukštyn kojom. Prasideda nors ir subtiliai slepiama, tačiau nuožmi ir bekompromisė konkurencija dėl jo dėmesio. O trims vyriausioms – direktorei panelei Martai, mokytojai panelei Edvinai (akt. Kirsten Dunst) ir vienai iš auklėtinių panelei Alicijai (akt. Elle Fanning) – kapralas Makbernis tampa seksualinio geismo objektu.

Lašas testosterono

Kaip jau sakyta, S. Coppola į T. Cullinano romaną „Nupieštas velnias“ nusprendė pažvelgti moters žvilgsniu. Dabar ji teigia, kad tik taip į šią istoriją, kurioje aplink vieną vienintelį vyrą sukasi septynios įvairaus amžiaus moterys, ir tegalima žiūrėti. Na, tai tebūnie diskusinis klausimas (juolab, kad vieni puikiausių praktiškai vien tik su moterimis aktorėmis dirbantys ir moterišką liniją savo filmuose akcentuojantys režisieriais yra prancūzas François Ozonas ir tas pats jau minėtas ispanas Pedro Almodóvaras). Tačiau S. Coppolos ir D. Siegelio filmų skirtumai akivaizdūs.

Visų pirma (net ir nemačius originalo) į akis krenta naujojo filmo estetika, kuri tuo pačiu pasitarnauja ir simboliškai. Visos veikėjos vilki švarių pastelinių spalvų drabužius, baltas pensiono dvaro rūmas, praktiškai visose scenose spindinti švara ir tvarka. Būtent į tokią švarią, sterilią ir kone sakralią erdvę įsiveržia vyras – purvinas, kruvinas, apžėlęs. Net jo tamsiai mėlyna uniforma jau rėžia akį šiame švelnių kreminių pustonių pasaulyje. Žinoma, galbūt (o greičiausiai taip) XIX a. net ir mergaičių pensione kasdien nebuvo vilkima tokiais šviesiais rūbais (vien dėl praktinių priežasčių – visai kitokius kostiumus matome 1971 m. filme, kur jie, ko gero, arčiau realybės), tačiau filme S. Coppola panaudoja tai kurdama uždarą moterišką pasaulį. Kita vertus, žaidimas klostėmis, kaspinais, krinolinais, korsetais, garbanomis S. Coppolai – ne pirmiena. Tą ji su dar didesniu užmoju labai sėkmingai galėjo daryti biografinėje istorinėje dramoje „Marija Antuanetė“ (angl. „Marie Antoinette“, 2006 m.).

Su tuo steriliu ir švariu garderobu kontrastuoja ir švelnioje prieblandoje nuolat skendintys pensiono koridoriai, kartu ir viliojantys pasiduoti pagundai, kartu ir įspėjantys saugotis. Kapralas Džonas Makbernis pasiduoda toms vilionėms ir tik po laiko susivokia, kur patekęs.

Nors, tiesą sakant, iki galo taip ir neaišku, kas yra kas. Netgi klausimą, ar tai feministinis filmas, kuriame rodomas matriarchato dominavimas, ar, galbūt, priešingai – mačistinis, kuriame būrys moterų šokinėja aplink vieną vyrą žūt būt siekdamos jo dėmesio, režisierė palieka atsakyti patiems žiūrovams. Grįžtant prie paties Džono Makbernio taip pat neaišku, kas jis yra – nusidėjėlis, įžengęs į šventą erdvę, už ką tegalimas vienintelis atpildas; įžūlus įsibrovėlis – tranas, besinaudojantis jį priglaudusių moterų gerumu; jų įkaitas – bejėgė auka, kurios likimas jau nebe jo paties rankose; ar vilkas tarp avelių, klastingai įslinkęs į aptvarą ir besidairantis sau grobio?

Atitinkamai galima kelti panašius klausimus panelės Martos, panelės Edvinos ir panelės Alcijos atžvilgiu. Kas jos – gerosios samarietės; vyriškos meilės pasiilgusios vienišos širdys; ar žiaurios kalės intrigantės, kurioms tik rūpi nutraukti seksualinį badą, dėl ko nėra labai išrankios ir ima pirmą pasitaikiusį (o šiuo atveju pirmas ir vienintelis pasitaikęs – Džonas Makbernis)? Tiesa, ko gero, yra kažkur per vidurį, kadangi į žmogiškąją prigimtį susipina daug skirtingų ir prieštaringų dalykų – o būtent tokius – ne stereotipinius, o žmogiškus personažus režisierė ir siek pavaizduoti.

Viena aišku – kapitonas Džonas Makbernis yra testosterono lašas visiškai moteriškoje, estrogenų persisunkusioje erdvėje. Svetimkūnis, patekęs iš išorinės aplinkos – ne tik iš anapus aukštų pensiono vartų, bet dar iš priešingos karinės stovyklos.

Dar keletas skirtumų

Šiuokart sunku vertinti, kuris filmas originalas ar perdirbinys – ar, jei laikysimės S. Coppolos pozicijos – pirmoji ar antroji ekranizacijos versija yra geresnė. Aišku viena – tai iš skirtingų požiūrių papasakota ta pati istorija. Tiesa, lyginant su pirmąja versija, S. Coppola kai ko atsisakė.

D. Siegelio filme yra net kelios scenos, kai personažai apie save kalba viena, o ekrane rodantys vaizdai rodo visai ką kitą (tarkim, C. Eastwoodo vaidinamas Džonas Makbernis panelei Martai pasakoja esąs kvakeris, dėl to kare negalįs nešioti ginklo, o ekrane plaukia susišaudymų, kuriuose jis aktyviai dalyvauja, vaizdai). Lygiai taip pat atsisakyta panelės Martos praeities spintoje slepiamus skeletus ištraukiančių intarpų.

Žinoma, tai visiška režisierės valia, tačiau vis tik vieno personažo naujojoje versijoje ryškiai trūko. D. Siegelio filme gana ryškiai šmėžuoja juodaodė tarnaitė Holė, kurią 1971 m. filme suvaidino amerikiečių bliuzo dainininkė Mae Mercer (1932 – 2008 m.). Visų pirma – tokia tad buvo tų laikų realybė, visų antra – tai tikrai ryškus ir šarmingas personažas. S. Coppolos versija žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos – politiškai korektiška, tačiau istoriškai vis tik labiau atitrūkusi nuo tikrovės. Tokį savo sprendimą režisierė aiškina vergovės problematikos sudėtingumu – esą ji nenorėjusi to vaizduoti paviršutiniškai, tačiau tuo pačiu metu negalėjusi šiai temai skirti daugiau dėmesio, todėl šio personažo ir buvo atsisakyta. Grįžtant prie filmo estetikos, kuriančios simboliką, tokį pasirinkimą galbūt būtų galima aiškinti ir per šią prizmę – dabartinėje versijoje kuriamas pabrėžtinai šviesus ir baltas moteriškas pasaulis, vienintelis ryškiai su juo kontrastuojantis elementas – būtent pašalietis Džonas Makbernis. Tad juodaodės tarnaitės buvimas šią simboliką gerokai sutrikdytų.

Taip pat negalima nepastebėti, kad dvi esmines pirmojo filmo scenas dabartinėje versijoje S. Coppola palieka „už uždarų durų“ žiūrovų numanymui.

O lygnant vyrišką/ moterišką režisūrą itin iškalbinga yra paskutinė scena. D. Siegelio filmo paskutinis kadras nusidriekia už atvertų pensiono vartų (į kelią, į miško pusę), tarsi taip savotiškai palydėdamas kapralą Džoną Makbernį. O štai S. Coppolos versijos paskutiniame kadre kamera atsukama į pensioną ir ant jo laiptų susibūrusias veikėjas, į kurias žvelgiama pro uždarytų vartų virbus. Vėlgi, gana klasikinis simbolizmas.

Aktoriai… Tai yra – aktorės ir aktorius

Lyginant abu filmus į akis taipogi ryškiai krenta skirtingas personažų įsivaizdavimas. Ryškiausias kontrastas – panelė Edvina, kuri D. Siegelio versijoje yra jaunesnioji panelės Martos giminaitė vis vyresnė už pensiono auklėtines. Pati panelė Marta yra griežta ir tvirta, o Kerol (kurią S. Coppolos versijoje atitinka Alicija) vis tik panašesnė į aštuntojo dešimtmečio, o ne į JAV pilietinio karo laikų merginą (tad šio personažo atveju S. Coppolos vizija laimi prieš D. Siegelio). Kapralą Džoną Makbernį įkūnijęs C. Eastwoodas atitinka to laikmečio – XX a. aštuntojo dešimtmečio – seksualaus vyro etaloną. Galbūt dėl to D. Siegelio versijoje mačizmo yra šiek tiek daugiau, o pats Makbernis yra neabejotinai „blogo berniuko“ tipo personažas.

Bet grįžkime prie S. Copplos ir jos filmo – jos panelė Marta (akt. Nicole Kidman) yra tuo pačiu metu ir trapi, ir griežta, ir tvirta. Nekaltai kaip angelėlis atrodanti Alicija (kurią genialiai suvaidino jaunoji Elle Fanning) savyje talpina tiek dar vaikišką nekaltumą, tiek lolitišką vylių. Mažosios aktorės, suvaidinusios jaunesnes pensiono auklėtines taip pat pasirodė visai neblogai. Blogiausias pasirinkimas – Kirsten Dunst vaidinama Edvina. S. Coppola mėgsta dirbti su šia aktore („Lemtinga pagunda“ – jau trečias jų bendras filmas), tačiau tiek „Marijoje Antuanetėje“, tiek „Lemtingoje pagundoje“ K. Dunst atrodo… per sena. Ir visai ne dėl to, kad nepataiko į žiaurius ir moterims aktorėms itin nepalankius Holivudo amžiaus kanonus (kita vertus, net pagal juos ji vis dar yra pakankamai jauna), tačiau šalia gerokai vyresnės Nicole Kidman ji atrodo beveik kaip jos bendraamžė. S. Coppola savo pasirinkimą šiam vaidmeniui aiškino tuo, jog norėjo aprodyti skirtingo amžiaus moteris – Edvinos personažas turėjo parodyti moterį, kuri, kitaip susiklosčius aplinkybėms, jau būtų galėjusi ištekėti ir auginti savo vaikus. Idėja galbūt ir nebloga, tačiau vėlgi tai daugiau šiuolaikinis požiūris, pamirštant, kad XIX a. jau trisdešimtmetės buvo laikomos balzakiško amžiaus moterimis.

Na ir pereikime prie vienintelio (beveik vienintelio, neskaitant kelių epizodinių vyriškų pasirodymų) filmo aktoriaus – airio Colino Farrello. Pakankamai neblogas vaidmuo, leidęs atsiskleisti plačiai emocijų gamai. Charizmatiškasis C. Farrellas pats turi tokio sunkiai nusakomo niūrumo, kas labai tiko šiam jo personažui. Kita vertus, kadangi kapralas Džonas Makbernis yra airis samdinys, tai C. Farrellui teliko prisiminti savo gimtąjį dialektą. Be to, sąlyginai nedidelis filmo biudžetas buvo priežastis, dėl kurios C. Farrellas galėjo pademonstruoti savo jogos įgūdžius.

Stebint pačių personažų interakciją, matome, kad jų elgesys skiriasi priklausomai nuo to, su kuo bendraujama. Veikėjos kandžiomis pastabomis ir nuodingais žvilgsniais konkuruoja tarpusavyje dėl Džono Makbernio dėmesio, tačiau pavojaus akivaizdoje visos glaudžiasi aplink panelę Martą, kuri yra kertinis, nepajudinamas šio pensionato akmuo – ramybės, stabilumo ir saugumo garantas. Kalbant apie moteriškų personažų santykį su vieninteliu vyru, vėlgi, tas santykis yra nevienodas – mažajai Eimei (akt. Oona Lawrence), kuri ir surado sužeistą kareivį – jis galėtų būti žaidimų draugas ar vyresnis brolis, kai kurios kitos merginos jį atvirai niekina kaip priešą, Alicijai ir Edvinai Džonas Makbernis tampa geismo objektu – tik pirmajai tai daugiau dar tik besiskleidžiančio seksualumo išlaisvinimas, o antrajai – labiau išsivadavimas iš konservatyvių rėmų; o panelė Marta Džoną Makbernį tam tikra perspektyva mato ar bent galėtų matyti arba kaip partnerį namų ūkyje arba kaip vieną iš tų, kuriam ji galėtų vadovauti. Tačiau seksualumo kibirkštys spragsi ir tarp jų.

Techniniai dalykai

Taip jau išėjo, kad daug kas jau aptarta aukščiau – kostiumai, šukuosenos pasitarnauja kuriant ne tik vaizduojamo laikmečio atmosferą, bet ir filmo estetiką, persiverčiančią į simboliką. Įspūdingų kameros viražų šioje lėtoje dramoje nėra, tačiau S. Coppola naudoja tiek ant bėgių judančią kamerą, tiek stambius planus, fiksuojančius reikšmingus veikėjų žvilesnius ar mimikas, kurie čia itin svarbūs. Atskirai galima paminėti apšvietimą – jau užsiminiau, kad dauguma filmo scenų skendi švelnioje prieblandoje, tarsi žiūrėtume į senovinę sepija nuotrauką ar rusvų tonų paveikslą išblukusiais kraštais. Eksterjero scenos pasižymi pro medžių lapiją krentančia saulės šviesa bei pažeme besivyniojančiais rūkais – visa tai vėlgi prisideda prie filmo atmosferos ir šiek tiek mistinės nuotaikos.

Garso takelis nėra labai intensyvus – šįkart ramiam filmui S. Coppola daugiau rinkosi gamtos garsus – paukščių balsus, cikadų čirpimą. Toks sprendimas pasiteisina – ekstradiagetinė muzika nekelia nereikalingos papildomos įtampos, viskas paliekama ramiai ir lėtokai filmo tėkmei bei sėkmingai kuriama izoliuoto, nuo pasaulio atsiskyrusio pasaulėlio atmosfera.

Reziumė

„Lemtinga pagunda“ – tai S. Coppolos žvilgsnis iš moteriškos perspektyvos, kuriame daug dėmesio skiriama estetikai ir detalėms. S. Coppola labai smarkiai nenagrinėja savo personažų, greičiau akcentuoja moteriškumo ir vyriškumo išraiškas apskritai per daugiau mažiau stereotipinę prizmę. Ir nors smarkiau nebandoma kabinti, režisierė pateikia tiek keletą subtiliai perteiktų emocinių scenų, tiek delikataus humoro žiežirbų, tiek vizualiai itin patrauklų reginį. Būtent estetinis aspektas ir yra stiprioji šio filmo pusė – prie to dar galima pridėti stiprų aktorių pasirodymą. Ir vargu ar galima tiesiogiai lyginti S. Coppolos variaciją su D. Siegelio filmu – S. Coppola pateikia savitą viziją, savaip sudėlioja akcentus ir tas yra akivaizdu nuo pat pirmųjų filmo kadrų.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles