Žmogus-voras kino ekranuose pasirodė jau tikrai ne vieną kartą. Buvo „originalusis“ su Tobey Maguire, tuomet „Nuostabusis“ ropinėtojas sienomis Andrew Garfieldas. Pastarajam pasisekė mažiau, nes trečioji numatytos trilogijos dalis taip ir nepasirodė. Ir galiausiai „Sony“ apjungė jėgas su „Marvel“, kad sukurtų kažką gero. Vos kelioms minutėms pasirodęs trečiojoje „Kapitono Amerikos“ dalyje naujasis ir jaunas Žmogus-voras sugrįžta atskirame filme apie jį, tačiau jau „Marvel“ kino visatoje – „Žmogus voras: Grįžimas namo“.
Piteris Parkeris nėra įprastas paauglys, nors visiems jį supantiems atrodo kiek kitaip. Jis – be galo protingas, daug veiklų turintis vaikinas, kuris „gavo praktiką pas Tonį Starką“. Bent jau taip jis įvardija savo „užklasinę veiklą“. Tačiau po įvykių Berlyne Piteris nori įrodyti savo svarbą Toniui Starkui, kuriam, jaunasis superherojus neatrodo dar tinkamas Keršytojų komandai. Žmogus-voras visais įmanomais būdais bando pasiekti savo tikslą, kol galiausiai kiek persistengia ir per klaidą vos nenukenčia šimtai žmonių. Tačiau viskas dar labiau apsunkėja, kai Tonis atima dovanotą kostiumą, o miestą terorizuojantis blogietis, pasirodo, yra kur kas arčiau, nei buvo galima tikėtis.
Filmą kūręs Jonas Wattsas tikrai padirbėjo su naujuoju savo darbu. Kaip buvo skelbiama, jis konsultavosi ir su buvusiu režisieriumi Marku Webbu, tačiau vienu ar kitu atveju vizija skiriasi ir gana smarkiai. Iškart galime pastebėti keletą skirtumų. *KAŽKAM GALIMAI TAI BUS SPOILERIS, TAD ĮSIVERTNKITE* Pirmiausia, tai galų gale apsieiname be tos gerai atsibodusios dėdės Beno istorijos. Tai bene pirmas filmas, kuriame dėdė Benas netampa pagrindine šio veikėjo „užsivedimo“ ašimi. Galiausiai. Valio! Atsiranda kiti motyvai. Ir šįkart – tiesiog noras daryti gerus darbus, o galiausiai – tapti Keršytoju. Čia uždėkime didelį riebų pliusą.
Kitas dalykas, pasakojama per netradicinį jau suaugusio Žmogaus-voro gyvenimą, o per paauglio. Ir tai gana įdomi prizmė, mat retai superherojų filmuose galima susidurti su tuo jaunatvišku maksimalizmu ir siekiu padaryti viską, kaip įmanoma geriau. Kad ir kaip viskas nesisektų ir dėl menkos patirties nuolatos klystum.
Trečia – galiausiai sulaukiame tokio blogiečio, kurio motyvai yra absoliučiai aiškūs ir visiškai suprantami. Nėra jokių prasilenkimų su logika. Anksčiau pasirocę blogiečiai būdavo blogi, nes jiem ten kažkokios ligos suveikia, ar dar kažkokia absurdiška nesąmonė. O čia – godumas, pinigai ir nešvarus bizniukas. Kai kažkas verslui ima trukdyti, tą trukdį, natūraliai, norisi pašalinti. Ir tai, draugai mieli, yra pats normaliausias blogiečio motyvas būti blogiečiu, kokį esame matę superherojų filmuose. Kitų šio skraiduolio savybių nesinori įvardinti, nes taip jau būtų per daug atskleidžiamas filmo siužetas ir istorija.
Dar viena itin gera filmo pusė – tai labai protingai parašytas scenarijus. Taip protingai, kad vietomis net nusibosta. Iš tiesų, juostoje trūksta nuoseklumo, todėl galiausiai ji pabosta. Net ir šiame filme, kuris toli gražu ilgiu neprilygsta „Transformeriams“, pasidaro nuobodu, jis per daug ilgai užtempiamas. Net ir kokybiškai įpinamas humoras į filmo pabaigą ima blėsti ir pasidaro jau nebe toks įdomus, galiausiai jo visai nelieka. Tas niūrumas nė kiek nekoreliuoja su visa filmo stilistika ir smarkiai išsimuša iš konteksto. Galima sakyti, jog matome veikėjo „metamorfozę“, tačiau šiame filme jos tiesiog nereikėjo. Žmogus-voras, šis bent jau, buvo grindžiamas pagal tokį pat šaunų ir smagų veikėją, kaip ir Deadpoolas, tik be keiksmažodžių ir žudynių. Tad visiškai nelogiška iš šviesaus ir juokingo pasakojimo daryti kažkokią tragišką dramą.
Smarkiai lįsti į technines detales turbūt jau nebeverta. Visi puikiai žinome, jog „Marvel“ ne šiaip sau investuoja šimtus milijonų dolerių į savo filmus, kad jie atrodytų vizualiai nepriekaištingai. Operatoriaus darbas perteikiant kovų scenas ir judėjimą, paties žmogaus emociją net nematant jo veido – stulbinamai geras. Buvo paneigtos net kai kurios absurdiškos klišės, kaip kad – kur užsikabina jo voratinklis, jei aplink nėra pastatų. Šiame filme sulauksime atsakymo ir tai, kaip tai yra nufilmuota, priverčia kvatoti kėdėje.
Galime tik pasidžiaugti, jog būtent Tomas Hollandas buvo pasirinktas šiam vaidmeniui. Jo mergaitiškas balsas, vaikiška išvaizda ir paaugliškas atletiškumas sukuria labai gerą derinį ir nė per kur nepasakytum, jog jam daugiau nei 15 metų. Keisčiausia, jog jis tiesiog kaip nulietas tinka vaidinti Žmogų-vorą. Prie jo karts nuo karto prisistatantis Robertas Downey‘is Jaunesnysis atliko tėvišką vaidmenį, bet tai buvo jo tipinis Geležinio žmogaus vaidmuo ir toks „ilgas“, kad nieko per daug ir neparodė. Smagiausia buvo matyti Michaelą Keatoną. Kaip jis natūraliai suvaidino filmo blogietį ir kaip jis keitėsi filmo metu. Jam tiesiog įgimtai tinka vaidinti blogiečius.
„Žmogus-voras: grįžimas namo“ pristato kiek pakitusį voražmogį, kuris nuolat laido įvairiausius juokelius. Filme netrūksta gero humoro, žiūrovui leidžiama atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdais. Na, iki tol, kol viskas pabosta. Bet kuriuo atveju, tai bene žaismingiausias filmas apie Žmogų-vorą, kuriame viskas vizualiai atrodo puikiai, tik norėtųsi dar labiau įtraukiančios istorijos ir kiek mažiau bandymo kurti dramą ne savoje vietoje.
