Švyturys tarp dviejų vandenynų

Amerikietis Derekas Cianfrance‘as geriausiai žinomas iš savo naujausių filmų – 2010 m. sunkios romantinės dramos „Mano liūdna meilės istorija“ (angl. „Blue Valentine“) ir 2012 m. pasirodžiusio kriminalinio draminio trilerio „Niujorko šešėlyje“ (angl. „The Place Beyond the Pines“). Nors kaip režisierius kine debiutavo pakankamai seniai – 1998 m. su drama „Broliški ryšiai“ (angl. „Brother Tied“), vėliau daugiausiai kūrė dokumentiką televizijai – į didžiuosius ekranus jis sugrįžo 2010 m. su jau minėta „Mano liūdna meilės istorija“. Todėl gal ir nieko keisto, kad du filmai su populiariuoju Ryanu Goslingu žiūrovams labiausiai įsiminė. Iki šiol D. Cianfrance‘as apsiribojo daugiau mažiau dramos žanru – su vienokiomis ar kitokiomis priemaišomis. Tačiau dabar jis nusprendė pabandyti šį tą naujo – jei ne turinio, tai bent išraiškos prasme – naujausia jo juosta „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ (angl. „The Light Between Oseans“) nukelia į XX a. pradžią. Kostiuminė romantinė drama – tai to paties pavadinimo Australijos rašytojos M. L. Stedman romano ekranizacija.

1918 m. I-ojo pasaulinio karo veteranas Tomas Šerburnas (akt. Michael Fassbender) atvyksta į atokią Jano salą prie Australijos krantų dirbti švyturio prižiūrėtoju. Iš pradžių – laikinai, tol, kol senasis prižiūrėtojas pasveiks, galiausiai Tomas čia pasilieka ilgam. Greituoju būdu jis susipažįsta, susidraugauja ir įsimyli vietinę merginą Izabelę (akt. Alicia Vikander). Jiedu susituokia ir į Jano salą jau išplaukia kaip vyras ir žmona. Viskas klostytųsi kaip ir neblogai, tačiau pora niekaip negali susilaukti vaikelio – pirmą kartą pastojusi Izabelė patiria persileidimą. Matydamas mylimos žmonos sielvartą Tomas skatina nepasiduoti ir bandyti toliau. Deja, ir antras bandymas baigiasi nesėkmingai – Tomui tenka kasti dar vieną kapelį, o Izabelė iš sielvarto neranda sau vietos. Kaip tyčia, dviejų vandenynų bangos prie Jano salos atplukdo valtelę su kūdikiu ir mirusiu nepažįstamu vyru. Nors švyturio prižiūrėtojo pareiga verčia Tomą apie įvykį informuoti pakrantę, Izabelė jį įkalba nieko nedaryti ir pasilikti rastą kūdikį sau. Taip jų šeimoje atsiranda mažylė Liusė, kuri auga apsupta Tomo ir Izabelės meilės bei dėmesio. Tačiau bažnyčios šventoriuje pamatęs prie naujo antkapio gedinčią moterį (akt. Rachel Weisz) ir greitai suvedęs visus galus, Tomas netrunka išsiaiškinti, kad jų mylima Liusė iš tiesų nėra našlaitė.

Abi paskutinės D. Cianfrance‘o juostos vaizdavo itin paprastus, kasdieniškus žmones – tokius, kokie, tikėtina, visai nesunkiai galėtų būti bet kurio iš mūsų kaimynai – ar, jei tikriau, visai nesunku patikėti, kad tokie žmonės su tokiom problemom iš tiesų kažkur gyvena. Ko nepasakysi apie „Švyturį tarp dviejų vandenynų“. Žinoma, visų pirma, vaizduojamas laikotarpis jau savaime sukuria tam tikrą distanciją, tačiau net ir be to įsijausti ir patikėti ekrane pasakojama istorija trukdo silpna filmo logika ir visiškai negyvenimiški sprendimai.

Filmo pradžia – bent jau santykių plėtojimo greičiu – primena ką tik „Scanoramoje“ rodytą švedų režisierės Pernillos August sukurtą Hjalmaro Söderbergo romano ekranizaciją „Rimti žaidimai“ (šved. „Den allvarsamma leken“). Abiejų filmų personažams užtenka rekordiškai trumpo laiko neatšaukiamai įsimylėti. Tačiau jei „Rimtuose žaidimuose“ pagrindiniai personažai Lidija ir Arvidas iš pat pradžių pradeda bendrauti, čia nereikia net to. Atėjau – pamačiau ant kranto mėtančią akmenukus – ji išsitempė mane į pikniką – pradėjom susirašinėti – viskas, įsimylėjau – vestuvės! – tokiu tiesioginiu ekspresu vystosi Tomo ir Izabelės santykiai. Režisierius nesileidžia į detalesnius paaiškinimus, kodėl ir kaip, tad ar beverta sakyti, kad toks santykių galopas niekaip neįtikina.

Lygiai taip pat neįtikina ir nenuosekliai atrodo Tomo personažas – iš karo patirties sužaloto veterano, kiek rūstoko tylenio, besišalinančio kitų žmonių kompanijos (dėl ko savanoriškai ir atvyko dirbti į dievo pamirštą užkampį), jis, lyg pamojus burtų lazdele, tampa supersutuoktiniu – jautriu ir dėmesingu. Niekas nesako, kad metamorfozės negalimos, tačiau šis virsmas yra pernelyg staigus ir neįtikinantis – juolab, kad toks praeities bagažas, kokį nešasi Tomas, yra per sunkus ir per tamsus, kad taip lengvai, lyg nuplautas gaivios bangos, vardu Izabelė, pasimirštų.

Neįtikina ir paaiškinimas apie tai, kaip vaikas atsirado jūroje – tiesa, tą bandoma padaryti, bet taip silpnai, kad gal geriau būtų apsieita ir be to. Lygiai kaip visiškai nelogiškas ir veikiau iš pigios Lotynų Amerikos melodramos atklydęs tikrosios Liusės motinos Hanos pasiūlymas Izabelei, ar tai, kaip viskas pagaliau iškyla aikštėn – nepaisant to, kad anglosaksų teisinės sistemos baudžiamosios teisės įrodymams keliamas standartas yra „be pagrįstos abejonės“.

Ir nors tai kostiuminė drama, tiek laikmetį, tiek vietą vien iš to, kas rodoma, identifikuoti būtų sunku. Drabužių stilius – ypač moterų – yra labai skirtingas. Ir įtikinamai pasendinti savo personažų D. Ciangrance‘as taip ir neišmoko.

Apskritai apibendrinus visą matomą vaizdelį, tenka kiek liūdnokai konstruoti, kad D. Cianfrance‘as savo ankstesniais darbais pasirodęs kaip vienas perspektyvesnių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų, nusipigino iki banalios pagal Holivudo kanonus sukaltos klišės.

Kalbant apie personažus, iš esmės šiame filme reikėtų išskirti tris pagrindinius veikėjus, apie kuriuos ir sukasi filmo pasakojimas. Iš pradžių matome atšiaurų ir užsisklendusį Tomą, kurį (tarkim) išjudina jauna ir gyvybinga Izabelė. O kai tolygiai ir link „…ir jie gyveno gražiai ir laimingai“ pabaigos besiklostantis siužetas užbuksuoja, scenoje pasirodo Hana. Ir nors jos personažas įneša intrigos ir antra filmo pusė klostosi žymiai dinamiškiau, filmo tai neišgelbsti.

Apskritai, pagrindinis trejetas – net ne originalūs personažai, o veikiau tipažai. Statiškas, netolygus ir lyg sukaustytas M. Fassbenderio vaidinamas Tomas ir dvi hormonų ir emocijų audrų iškankintos kiekviena savaip savanaudiškos moterys – Izabelė (A. Vikander) ir Hana (R. Weisz). Tiesą sakant, vaidybos prasme neįtikina nei vienas. O iš Oskaro laureačių ir nominanto norėtųsi tikėtis šio to daugiau.

Techninė pusė, kaip tokio užmojo filmui, taip pat gerokai nuvilianti. Kameros darbo kokybė siūbuoja nelyginant važinėjantis amerikietiškais kalneliais – viena vertus, užfiksuota tikrai gražių, atviruko vertų vaizdų, kita vertus – paliekamo tokios elementarios klaidos, kaip saulės atspindys ant objektyvo, scenos, nufilmuotos mobilia kamera iš viso sunkiai įžiūrimos dėl šokčiojančio vaizdo, kai kurie iš arti filmuojami kadrai nesufokusuoti. Apšvietimas kai kuriais atvejais tiesiog tragiškas. Jau minėta, kad kostiumai ir dekoracijos neleidžia pajausti vaizduojamo laikmečio dvasios. Garso takeliui parinkta graži, jausminga instrumentinė muzika. Daugeliu atvejų ji tikrai tinka, tačiau yra kelios scenos, kuriose melodijos tonas erzinančiai kontrastavo su rodomais vaizdais.

„Švyturys tarp dviejų vandenynų“ – gana lengvai nuspėjama ir dažnai su elementaria logika prasilenkianti drama, nusikratanti vangumo tik filmui gerokai įpusėjus. Šabloniški personažai, neįtikinanti vaidyba, nepakankamas dėmesys detalėms ir gana prasta techninė pusė nieko gero šiam filmui neduoda. Vienintelis privalumas – keletas tikrai gražių švyturio, vandenynų ir salos kadrų. Tačiau tam nebūtina žiūrėti viso filmo – užteks pamatyti jo anonsą.