Sąjungininkai

Lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Robertas Zemeckis šįkart mums pristato romantišką šnipų filmą „Sąjungininkai“ („Allied“).

1942 metai, Kasablankoje susiduria Kanados šnipo Makso (akt. Bradas Pittas) ir Prancūzijos pasipriešinimo kovotojos Marijanos (akt. Marion Cotillard) keliai. Jie privalo kartu dirbti, kad pašalintų aukštą nacių pareigūną. Misijos metu Maksas su Marijana suartėja, įsimyli ir persikelia į Londoną, kur sukuria gražią šeimą. Tačiau, žinoma, taip paprastai viskas negali baigtis. Makso vadovybė jam įskiepija abejonę, kad jo žmona nėra ta, kuo dedasi. Norėdamas įrodyti Marijanos nekaltumą, vyras imasi pavojingos misijos.

Iškart prisipažinsiu, aš žiauriai mėgstu filmus apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, o jei jie dar ir apie šnipus, tai išvis nuostabu! Tad ši juosta man daugiau ar mažiau būtų patikusi bet kokiu atveju. Tai tvarkingai pastatytas, geras Holivudinis kinas, tačiau kūrinys turi keletą trūkumų, apie kuriuos reikia pakalbėti.

Tikriausiai labiausiai erzinantis dalykas buvo filmo struktūra. Kūrinio pradžia mums leidžia susipažinti su abiem herojais, matyti po truputį didėjantį potraukį vienas kitam bei jausti kylančią įtampą prieš svarbią užduotį. Istorijos vystymo tempas nėra greitas ir atrodo tinkamas. Tik misija pasibaigia ir… BAM jie susituokia, BAM gimsta vaikas, BAM ramus gyvenimas Londone… Tuomet prasideda antroji filmo dalis, kurioje Maksas aiškinasi, kas iš tikro yra jo žmona. Taigi, tas perėjimas tarp dalių man pasirodė per daug greitas. Gal čia buvo studijos prašymas nedaryti filmo per ilgo (juosta ir taip trunka šiek tiek daugiau nei dvi valandas), o galbūt čia buvo toks režisūrinis sprendimas, susikoncentruoti į du veikėjų gyvenimo etapus, o tarp jų esančius įvykius parodyti ganėtinai greitai.

Filmo istorija yra įtraukianti ir intriguojanti. Juostos kūrėjai sugebėjo seanso metu įtraukti mane, kaip žiūrovą, į didžiulės įtampos lydimą istoriją. Čia, žinoma, visa panegirika keliauja scenaristui Stevenui Knightui. Vyras filmui scenarijų parašė remdamasis tikra istorija, kurią jam papasakojo daugiau nei prieš 30 metų.

Žiūrint filmą neatrodo, kad jis būtų pastatytas 2016 metais. Ir čia nėra tas atvejis, kai džiaugiamės, jog juosta atrodo pastatyta panašiu laikmečiu, aplink kurį vystosi siužetas. Ne, šį kartą filmas šiek tiek kvepia naftalinu. To kaltininkai yra trys vyrai: režisierius Robertas Zemeckis, kompozitorius Alanas Silvestris ir operatorius Donas Burgessas. Kameros akis iš lėto „keliauja“ per įvairius kambaryje esančius daiktus, skamba švelni ir standartinė holivudinio filmo melodija… Argi ne 1994 metai? Kodėl paminėjau šiuos metus? Nes tada išleistas tikriausiai sėkmingiausias režisieriaus R. Zemeckio darbas „Forestas Gumpas“ („Forrest Gump“). Kai kurie sprendimai „Sąjungininkuose“ man priminė šį nuostabų filmą. Tai nėra didelis minusas, tačiau šiek tiek liūdna, kad 2016 metais pastatytas filmas naudoja prieš daugiau nei 20 metų naudotus ir populiarius kinematografinius sprendimus. Ir tokie pasirinkimai stebina, nes visi trys mano paminėti kūrėjai per pastaruosius metus puikiai įrodė, kad gali kurti šiuolaikišką ir įdomų kiną.

Vis tik filmo kūrėjai nusipelnė pagyrų, nes iš mažų ir, atrodytų, nereikšmingų detalių sugebėjo filme perteikti daugybę Antrojo pasaulinio karo aspektų. Atmosfera kuriama autentiškomis dekoracijomis ir pasitelktais efektais, pavyzdžiui, oro kovos virš Londono (gimdymo apšaudomoje ligoninėje scena yra antra pagal gerumą filme, sąraše einanti po filmo kulminacijos). Pačioje filmo istorijoje yra daugybė detalių, kurios parodo visą to laikmečio tragizmą. Karas žaloja žmonių kūnus ir sielas. Puikiai pastatyta scena, kurioje Maksas ligoninėje susitinka su sužalotu buvusiu kolega, pademonstravo daugelio karo metu sužalotų žmonių tragiškumą. O varomoji antrosios filmo pusės istorija, kuomet Maksas aiškinasi, kas iš tikro yra jo žmona, įkūnija, ką simbolizavo šis laikmetis: susvetimėjimas, nepasitikėjimas vienas kitu, nežinomybė dėl ateities. Pasakojama istorija yra tragiška ir tuo, kad svarbiausią vaidmenį čia atlieka ne veikėjai ir jų pasirinkimai. Pats svarbiausias veiksnys buvo karas. Peržiūrėję filmą, jūs pabandykite įsivaizduoti, kaip viskas pagrindinių veikėjų gyvenime būtų buvę kitaip, jei ne baisiausias visų laikų žmonijos išradimas. Žinoma, Makso ir Marijanos istorija yra paaštrinta, tačiau karas sugriovė daugybės žmonių gyvenimus.

Nors peikiau Robertą Zemeckį dėl senamadiškų sprendimų, keletas filmo scenų parodė neabejotiną jo režisūrinį talentą. Jau išskyriau sceną apšaudomoje ligoninėje ir Makso susitikimą su sužalotu buvusiu kolega. Tačiau visos filmo scenos nusileidžia juostos kulminacijai karinėje bazėje. Joje buvo įtampos, veiksmo, dramos ir liūdesio. Tai tikrai buvo labai stipru.

Šioje recenzijoje aš bandžiau detalizuoti, kas daro šitą filmą gerą ar blogą, filosofuoti apie jame esantį laikotrapio tragizmą, bet nepagaudinėkime daugiau savęs. Šį filmą „veža“ ir didžiąją daugumą žiūrovų į sales sukvies du pagrindiniai vardai, esantys filmo plakate: Bradas Pittas ir Marion Cotillard. Per daug nesiplėsiu, nes jūs viską pamatysite arba jau matėte. Tik keletas pastebėjimų. Kaip aš bemėgčiau Bradą Pittą, norėjosi daugiau vaidybos, o ne buvimo „Bradu Pittu“. Jo pasirodymas kaip visada solidus, nors ir kiek nuobodus. O Marion Cotillard buvo puiki. Žaisminga, koketiška, dramatiška, tragiška. Aktorė buvo visokia ir ji buvo nuostabi. Apie antraplanius veikėjus ar juos vaidinačius aktorius nelabai verta kalbėti, nes viską ant pečių nešė dvi šiuolaikinio kino ikonos.

„Sąjungininkai“ yra filmas, į kurį tikrai verta nueiti. Mane šiek tiek erzino filmo struktūra ir kai kurie senamadiški sprendimai. Vis tik įdomus kūrinio siužetas, gerai pavaizduotas Antrojo pasaulinio karo laikmetis, meilės istorija ir veiksmas paverčia „Sąjungininkus“ puikiu reginiu kine, kurį vertą pamatyti ir istorinių, ir romantinių filmų mėgėjams. Ir argi neįdomu pažiūrėti į didžiajame ekrane burkuojančius ir nacius šaudančius Bradą Pittą ir Marion Cotillard?