Režisierius Farrenas Blackburnas pristato įtempto siužeto trilerį, kuriame savo charakteringumą pabrėžia Oskaro nominantė Naomi Watts, pasaulį pakerėjusio serialo „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“) žvaigždė Charlie’is Heatonas bei nuostabiai siaubo žanre pritapęs „Sapnų demonai“ (angl. „Before I Wake“) jaunasis aktorius Jacobas Tremblay’us. Ši juosta apie vyro netekusią vaikų psichologę, įsikūrusią Naujosios Anglijos priemiestyje, kuri namie slaugo savo neįgalų įsūnį. Artėjant siaubingiausiai metų pūgai, vienas iš jos vietinių pacientų dingsta ir ji deda visas jėgas jam surasti, kol apylinkių neužgulė pūga, nes tiki, jog jis pabėgo dėl savo nestabilios psichinės būklės. Kartu ji stengiasi skirti visą reikiamą dėmesį įsūnio slaugai, kas jai galiausiai tampa didžiausiu iššūkiu.
Atsiveriantis filmo siužetas labai lėtas ir ištemptas. Čia stengiamasi atvaizduoti prie neįgalaus įsūnio lovos prikaustytos motinos agonija ir kantrybė. Labai ryškiai akcentuojama kasdienė jų rutina ir psichologės pastangos save įjungti ir darbo rėžimui. Kuomet jos pacientas staiga dingsta, jos pasaulis dar labiau susikrečia ir ji stengiasi save paskirti jo paieškoms, nes ji ties jau kurį laiką dirbo ir jautėsi atsakinga už tai. Ilgainiui, ją vis dažniau ima apimti keistos būsenos, kurios veda link krinkančių nervų.
Kaip minėjau, siužetas be galo lėtas, ir nors tuo lėtaeigiu idėjos plėtojimu, ko gero, norėta suformuoti gerklose besikaupiantį įtampos gumulą, viskas tiesiog nevykusiai persispaudžia, ir tas plėtojimas tampa nevaisingu. Kadangi filme maždaug po valandos galiausiai jau pradeda kažkas vykti, aš, kaip žiūrovas, jau buvau susinervinęs ir nuvargintas ilgos ir nevykusios „įžanginės“ dalies. Žinoma, keletas scare – jump vietų šiek tiek išjudino, tačiau tai nekompensavo viso kilusio susierzinimo dėl viso to valandos trukmės beprasmio šmirinėjimo, pokalbių ir viso kito, kas neatrodė labai reikšminga.
Visas veiksmas persikelia gerokai į antrąją filmo dalį, kur bent jau kažkas pradeda vykti ir jau gali sau leisti pakelti galvą nuo nusibodėjimo nutirpusios rankos. Tačiau ir čia viskas vyksta kažkaip netaip. Ir sėdėdamas tai kuo puikiausiai jauti. Siužetas nerangus, vietomis atrodo gerokai perspaustas, išbalansuotas ir nemaloniai grublėtas. Tad visą filmą neapleido jausmas, jog čia visko trūksta, ir kartu – visko per daug.
Techninė filmo pusė pakankama, tačiau stebuklų nesitikėčiau. Aktoriai savo rolę taipogi deramai atliko, tačiau kažkodėl nepajaučiau, jog siužeto idėją jie perdavė labai jau autentiškai. Galbūt pats ištemptas siužetas jau kažkaip demoralizavo giliau žvelgti į personažų charakteristikas, o gal jie ir patys nesugebėjo savęs subalansuoti savo rolėms. Šioje vietoje pasilieku ties klaustuku. Kalbant apie pačią kinematografiją – visiškas standartas. Nepastebėta jokių išskirtinių niuansų.
Reziumuojant galima teigti, jog tai vienas silpnesnių siaubo atspalviu ženklinamų projektų. Filmas pakankamai nuobodus, ir nors pabaiga buvo santykinai žavinti, esu linkęs teigti, jog vistik savo kinui skirtus pinigus galima investuoti kur kas nepalyginamai geriau. Tikėjausi, jog šis projektas garbingai atsistos šalia kitų su „įkalinimu namuose“ persmelktų filmų kaip „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (angl. „10 Cloverfield Lane“), „Įsibrovėliai“ (angl. „Intruders“) ar „Mirties namai“ (angl. „Don’t Breathe“), tačiau šiuo motyvu – šis filmas visiškai nublanksta prieš savo korifėjus.
