Svetima šalis

Kaip matęs bent vieną filmą su Nicole Kidman, kuriame poros santykius išbando vaiko dingimas, labai daug nesitikėjau. Žinoma, ne visi filmai turi būt linksmi, bet vien tai, kad tavo filmas nėra „holivudas“, neatperka visų nuodėmių. O vienaip ar kitaip, nuodėmių „Svetima šalis“ turi, tik klausimas, kiek man galima apie jas kalbėti?

„Svetima šalis“ veiksmas vyksta miestuke Australijoje – tokioje nykioje vietoje prie dykumos. Ten gyvena šeimynėlė. Motina Katerina (Nicole Kidman) yra namų šeimininkė, tėvas Metju (Joseph Fiennes) – dirba vaistininku. Tuo tarpu mažajam Tomiui nesimiega, tad jis naktimis traukia klajoti po dykumas ir kalnus, o dukra Lilė, nesenai atrado brendimą, todėl taikosi į kiekvieną sutiktą vyrą. Ir taip, staiga vieną naktį vaikai dingsta, o paieškų metu atskleidžiamos ir senos šeimos paslaptys, atbloškusios juos į šitą Dievo (ir viešojo transporto) pamirštą kampelį.

Paprastai, kai norima žiūrovą įtraukti į filmą, jam pristatomi veikėjai, kurie bent kažkuo simpatiški, kad sekant veiksmą jų kova ir bėdos rūpėtų. Todėl Metju iš karto atkrenta, nes prieš akis – 13 metų statytas feministinis filmas, o vyras tėra pagrindinis antagonistas, tad ir atgrasus: nesuprantant feministinės potekstės, jis atrodo kaip 19 amžiaus šeimos tironas. Katerina blaškos, rėkia, pasiduoda isterijai, taip pat kariasi ant kaklo kiekvienam dėl spoilerinių priežasčių. Dukrą jau apibūdinau – vienintelis kitas bruožas, kurį ji filme turi, tai gebėjimas manipuliuot broliu. O štai berniukas yra tylus niekalas, naudojamas čia kaip paprasčiausias įrankis. Nors gal tada aš ne tikslinė auditorija?

Daug įdomiau, nei vyrams baimę kelianti moterų lytinė savivoka, yra kiek klasikinis siužetas apie žmones, paremiančius savo veiksmus nepilna informacija. Filme visi turi tam tikrų priežasčių neatskleisti informacijos vienas kitam ar tyrimui vadovaujančiam policininkui Rėjui (Hugo Weaving). Tad visas toks klaidžiojimas ir spėliojimas atrodo įdomiai, ypač, kai žiūrovas žino, kad kas, ir, tikėtina, kodėl tyli.

Tik tiek, kad iš policijos tyrimo ir apskritai paieškų čia jokios naudos. Režisierė yra apsėsta baltojo žmogaus kaltės, tad kiekvieną paieškų komandos parodymą seka kadras, parodantis kokia didelė ir bekraštė ta Australija. Pažiūrėk, žmogau, koks tu menkas! Ko tu tikies iš tų paieškų? Nes, matai, baltasis žmogus negyvena su dykuma, nesupranta Australijos, todėl jo vaikai ir dingsta. Klausimas kam jam pažinoti dykumą, jei jis nesiruošia niekad į ją išeiti ilgam, taip ir lieka nepaklaustas. Bet ne, dingstantys dykumoje vaikai yra specifinis įrodymas, lyg mažieji kitose pasaulio vietose nerastų būdų nusibaigti.

Apskritai filmas yra geriau pastatytas negu mano amžinas priešas „Turime pakalbėti apie Keviną“. Jei pastarasis pačiomis pigiausiomis priemonėmis grūdo nuvalkiotą simbolizmą, tai čia režisierė, pirmą kartą kurdama pilnametražį filmą, to išvengia. Aišku, kartais reikia pabūt pablūdusia, kad parodytų pašlijusius veikėjų nervus. Labiausiai erzina tik tai, kad čia pateikiamas Lilės dienoraštis, kaip įprasminantis rėmelis, parodantis, kad filmas, galų gale, apie seksą ir seksualumą.

Ir tikrai ne apie patenkinančias pabaigas, atsakančias į konkrečius filmo (vadinasi, ne metafizinius) prasmės klausimus. Pabaigoje reikia džiaugtis tuo, kad viskas įvyko, kaip įvyko. Nelaimei, tokia silpna pabaiga visiškai nepadeda filmui, kuris ir taip tęsėsi šimtmečius. Negali teigti, kad filme nieko nevyksta. Tiesiog, kai vienintelis patrauklus veikėjas yra policininkas, labai sunku rūpintis pagrindinėje filmo šviesoje besimaudančia šeima.

Hugo Weavingas, ne geriausios fizinės formos, bet su puikiausia vyriška barzda, ir yra simpatiškiausias filmo veikėjas, taip pat turbūt maloniausias stebėti ekrane. Tuo tarpu Josephas Fiennesas greičiausiai visą firmą girdėjo režisierę šaukiant „Nemirksėk! Nemirksėk, sakau! Už kiekvieną mirktelėjimą dešimt gabalų nubrauksiu!“ – ir tai šalia nesimpatingo vaidmens. Na, o Kidman puikiai tinka grąžyti rankelėm, blaškytis netvarkingais, skystais plaukais ir visaip kitaip nerimauti bei demonstruoti, kad va, ji, moteris, turi jausmus. O kadangi čia meninis filmas, tai visi pagalbiniai aktoriai turi atrodyti kaip žemo intelekto kaimiečiai – seilė dar nevarva iš atvirų žabtų, bet ryškiai matai, kad šitam pasauliui Katerinos bėdos rūpi mažiau nei kriketas ar alus.

„Svetima šalis“ yra filmas tiems, kurie nori pakinksėti galvomis, kad, nu jo, gąsdina vyrus tas moterų seksualumas, gąsdina, ir kad šeimos slepia paslaptis. Čia jau ir tie tikrieji „jausmai“ matosi, čia beveik nesuvaidinta. Tad jei patiko „Triušo urvas“, tai patiks ir svetimųjų žemė. O jei ne, tai kankinsies beveik dvi valandas ir karčią ašarą rydamas pinigą kasos stalčiuje nugulusį prisiminsi.