Du jauni amerikiečiai Travisas Cluffas ir Chrisas Lofingas kino pasaulyje sukasi nuo 2010 m. Jų pirmasis bendras darbas – trumpametražis „Vaikis Halkas“ (angl. „Kid HULK“) pasirodė 2011 m. ir nuo tada jie kuria kartu (C. Lofingas 2010 m. sukūrė dar du trumpametražius). 2012 m. draugai pasidalijo pilno metro juostos „Aukso kvailiai“ (angl. „Gold Fool‘s“) bei trumpametražio „Vaikinai grįžta į miestą“ (angl. „The Boys are Back in Town“) kūrimo darbus. Dabar jie nusprendė pabandyti kartu režisuoti pilno metro filmą ir šiam bandymui pasirinko siaubo žanrą, įvilkdami jį į rastos dokumentikos (angl found footage) formą.
1993 m. vienos JAV mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai statė spektaklį „Kartuvės“. Deja, premjera pasibaigė tragedija – pagrindinį veikėją Augustą vaidinęs dvyliktokas Čarlis lemtingą momentą lūžus dekoracijų detalei netyčia iš tiesų pasikorė visų žiūrovų ir kartu vaidinusių bendramokslių akivaizdoje. Praėjus dvidešimčiai metų ir įveikus kryžiaus kelius įtikinėjant mokyklos valdžią suteikti leidimą, spektaklis statomas iš naujo. Priešpremjerines nuotaikas ir pasiruošimo darbus kamera fiksuoja ir savo užkadrinių komentarų nešykšti Rajanas (akt. Ryan Shoos). Jis pats spektaklyje nevaidina, tačiau jo draugui Rysui (akt. Reese Mishler), pasitraukusiam iš amerikietiško futbolo komandos, čia teko pagrindinis – Augusto vaidmuo. Rajeno kamera fiksuoja paskutinę prieš premjerą likusią dieną, tačiau nei vienas iš jaunųjų aktorių nesijaučia tvirtai. O Rysą tos abejonės, atrodo, kamuoja labiausiai. Rajenas ragina savo draugą pasitraukti iš spektaklio – atsisakyti vaidmens ar pasimuliuoti ligą, kadangi, jo įsitikinimu tiek Ryso vaidmuo, tiek visas spektaklis yra niekam tikę ir jis tokiu būdu bando gelbėti draugą nuo šimtu procentų gresiančios gėdos. Tačiau Rysas nenori nuvilti kitų spektaklyje vaidinančių bendramokslių. Ir ne tik. Rajenas netrunka išsiaiškinti, kad Rajenas nenori trauktis iš spektaklio dar ir dėl Pfeifer (akt. Pfeifer Brown), atliekančios pagrindinį moterišką vaidmenį, ir kritusios Rysui į akį. Galiausiai Rajenas prikalbina Rysą vakare nuvažiuoti į mokyklą ir sugadinti scenos dekoracijas – tokiu būdu kitą dieną jau bus per vėlu ką nors taisyti, todėl spektaklis neįvyks ir niekam nereikės vaidinti. Tad kartu su Rajeno mergina Kesidi (akt. Cassidy Gifford) Rysas ir Rajenas, nenutrūkstamai viską fiksuojantis savo kamera, pro neužsidarančias duris patenka į mokyklą ir pradeda po truputį niokoti sceną. Patamsiuose koridoriais šlitinėjanti trijulė susitinka mokykloje taip pat nežinia ką tokiu metu veikiančią Pfeifer. Tačiau netrukus ima dėtis keisti dalykai – dingsta telefonų ryšys, visos išėjimų durys – net ir tos sulaužytos – stebuklingai užsitrenkia ir neatsidaro. Po tamsius ir iki šiol dar neatrastus mokyklos užkaborius besiblaškantys jaunuoliai ima suprasti, kad jie šįkart mokykloje po pamokų laiką leidžia ne vieni…
Tokio vaizdų kratinio, beprasmiško lakstymo, šnopavimo į kamerą, ir mirtinai nuspėjamo scenarijaus bei klaikios režisūros kratinį, kokį žiūrovams drįso nerausdami pasiūlyti „Kartuvių“ kūrėjai, netgi sunku iš viso pavadinti filmu. Viskas čia nuo pradžios iki pabaigos yra blogai be jokių prošvaisčių.
Įvadinė dalis – tol, kol prasideda „siaubai“ – netikėtai šviesi ir saulėta, bet pakankamai ilgai ištęsta. Kita vertus, tai, kas vyksta pradžioje (nors, tiesą sakant, nieko ypatingo ten ir nevyksta), dar yra palyginti neblogai su tuo, kas dedasi paskui. Paskui liks tik lakstymas patamsyje, riksmai, pažliugusios akys ir pažliugusios nosys, bei gąsčiojimaisi savo pačių žingsnių aido.
Vaidyba šiame filme – taip pat tragiška. Ir jaunas aktorių amžius – ne pasiteisinimas. Vienintelė, kuri dar teikia šiokių tokių vilčių – tai Cassidy Gifford, deja, jos personažas yra antraplanis ir galimybės plačiau pasireikšti ji negauna. Pfeifer Brown jai neprilygsta, tačiau ji nebuvo prasčiausia šio filmo aktorė. Jo laurai neabejotinai tenka Reese‘ui Mishleriui, kuris atrodo kaip gražus medinukas – ar piktas, ar išsigandęs jo veido išraiška nesikeičia. O štai Rayanas Shoosas turi neabejotiną talentą. Anticharizmos talentą – jau nuo pat pirmųjų minučių jo vaidinamas Rajenas, laidantis kvailus seksistinius juokelius, pradeda taip erzinti, jog imi kuo nuoširdžiausiai linkėti, kad šį personažą kuo greičiau ištiktų lėta ir skausminga mirtis.
Žinoma, baisiausia „Kartuvių“ dalis yra… ne, ne kraują stingdantis siaubas (tokio čia nė kvapo), o techninė pusė. Nežinia, kas ir kada sugalvojo, kad rastos dokumentikos forma labai tinka siaubo filmų žanrui. Neva taip žiūrovai lengviau įtikės, kad tai, kas vyksta ekrane galėjo vykti iš tikrųjų (kas yra absoliuti nesąmonė). Tačiau siaubo filmų kūrėjai paskutiniu metu labai pasigavo šią mintį ir raiškos formą ir dabar jos net su gera beisbolo lazda jiems iš galvų neišmuši. Rezultatas – tai, ką matome ekrane per visas „Kartuves“ – šokinėjantį, trūkčiojantį, neryškų vaizdą, kurį papildo šnypštimas ir garso trikdžiai, taip neva atkuriant autentišką filmavimą. Kameros kampas beveik visada vienodas (tačiau nereiškia, kad visada logiškas – negi bėgdamas nuo vaiduoklio, besivaikančio su paruošta kilpa, kas nors dar bandytų laikyti kamerą daugmaž tiesiai ir filmuoti akių aukštyje?). Žinoma, didžioji „Kartuvių“ dalis, kaip ir priklauso siaubo filmui, nufilmuota patamsyje (nes, o, koks netikėtumas, šviesa kaži kokiu būdu neįsijungia). Montažas klaikus – kadras nukerpamas personažams nespėjus pabaigti žodžio; siekiant paaiškinti, kas vyko už uždarų durų šokinėjama iš „dabarties“ į „praeitį“ (nors ta praeitis ir buvo vos prieš kelias minutes) – žinoma, tą lemia pasirinkta forma – tai, ką filmavo viena kamera, kurią pasiėmė vieni personažai, nefiksavo ir negalėjo fiksuoti to, ko neaprėpė jos „matymo laukas“. Garso takeliui panaudoti tradiciniai „šiurpūs“ ir „grėsmingi“ garsai, kurie išgąsdinti galėtų nebent penkiametį vaiką.
„Kartuvės“ – tai tragiškas beprasmiško lakstymo, šokčiojančių vaizdų, neįdomaus ir nuspėjamo scenarijaus, prastos režisūros ir medinės vaidybos kratinys, net nenusipelnantis vadintis filmu. Tai viena blogiausių įmanomų laiko praleidimo galimybių, atimanti pusantros valandos iš gyvenimo ir nieko nepasiūlanti mainais. Tad jei tik yra palikta nors menkiausia apsisprendimo laisvė, verčiau ja pasinaudoti, nes praktiškai bet kokia alternatyva už „Kartuves“ nebus blogiau.
