Ant mielių auganti studijos „Marvel“ komiksų franšizė atneša dar vieną, šios plačios ir itin populiarios Amerikoje kultūros debiutantą, kuris artimiausiais metais prisijungs prie dar didingesnių projektų, susijusių su trečiąja „Keršytojų“ faze.

Naujojo ir kol kas paties mažiausio superherojaus pastatymu užsiėmė žinomas komedijų asas, režisierius Peytonas Reedas, kurio filmografijoje puikuojasi tokie darbai, kaip „Išsiskyrimas“ ir „Jis sako Taip!“, todėl humoro prasme, naujokas perspjauna savo kitus kolegas tiek humoru, tiek lengvu turiniu.

Apie ką mes čia…

Profesionalus vagišius Skotas Langas, po išėjimo į laisvę iš Sen Kventino kalėjimo, pradeda naują, dorą gyvenimą, palikdamas savo ankstesnius nusikaltimus už nugaros, kad taptų geru pavyzdžiu savo mylimai dukrai. Tačiau, ne visada norai ir pastangos visuomenėje būna gerai įvertinamos, ypač, kai esi buvęs kalinys. Po kai kurio laiko, nepritapęs ir atstumtas visuomenės, Skotas vėl pasiryžta eiti lengvuoju keliu, ir pasipelnyti apvogdamas vieno senuko namus. Tačiau vietoj pinigų jis randa unikalų kostiumą, paverčiantį jį skruzdės dydžio superherojumi…

Kūrinio vidus

Skruzdėliuko žygdarbių perkėlimas į didžiuosius kino ekranus prasidėjo dar 2003 metais, kai žinomas „Cornetto“ trilogijos režisierius, britas Edgaras Wrightas pasiūlė studijai „Marvel“ ekranizuoti jo patį mėgstamiausią komiksą. Žinoma, gavęs žalią šviesą scenarijaus rašymui ir galimam pastatymui, kino kūrėjas per dešimt metų tobulino savo matomą vizija apie šį supeherojų, tačiau, pridavęs galutinį scenarijaus variantą studijai, jos vadovas Kevinas Feigas liko nepatenkintas ir paprašė pakeisti tam tikras scenas. Toks prašymas sukėlė didelį Edgaro nepasitenkinimą ir atsisakęs tą daryti, Edgaras Wrightas galiausiai turėjo palikti projektą. Tada į jo vietą atėjo „Jis sako Taip!“ režisierius. Todėl, eidami žiūrėti naująjį Marvel“ filmą, galime tik įsivaizduoti, koks būtų E. Wrighto „Skruzdėliuko“ perteikimas. Tikėtina, jog jis užtemdytų ankstesnius studijos darbus savo kokybe ir šarmu, būdingu kitiems kino kūrėjo darbams.

Taigi, ne tiek ir daug tikėjomės iš naujojo superherojaus, tačiau jis sugeba mus nustebinti gerąja prasme. Juosta skiriasi nuo ankstesnių studijos „Marvel“ darbų, nes ji skirta ne vien tik paaugliams ir vyresniems žiūrovams, tačiau ir vaikams. Filmo stilius primena „Galaktikos sergėtojus“, kalbant apie humoristinę juostos pusę, ir, šiuo atveju, „Skruzdėliukas“ lenkia paminėtą 2014 m. hitą. Apskritai, naujasis studijos „Marvel“ darbas lenkia visus iki šiol pasirodžiusius filmus savo lengvu ir ganėtinai kokybišku humoru. Akivaizdžiai matosi, jog kūrėjai paliko nemažą dalį E. Wrighto parašyto scenarijaus.

Naujoji juosta pradeda trečiąją „Keršytojų“ fazę, ir, viso filmo metu, galime matyti ir girdėti sąsajas su ankstesniais franšizės darbais, kad ir „Keršytojai: Altrono amžius“. Taip pat filmo siužetinė linija glaudžiai susipina su „Keršytojais“, iš kurių vienas gauna nemažą pasirodymą „Skruzdėliuke“. Kas toks? Na, nenoriu čia atskleisti visų šios juostos privalumų, todėl maloniau bus patiems pamatyti šį efektingą ir gana įtemptą susidūrimą. Taip pat nemažai užuominų apie Tonį Starką ir neapykantą jam. Kas įdomiausia, „Altrono amžiuje“ pateiktas vaizdas, kad būtent Starkas sukuria Altroną, nors komiksuose, būtent Skruzdėliuko kūrėjas Henkas Pimas atsakingas už šio dirbtinio intelekto sukūrimą. Be šių jau paminėtų niuansų, filme slypi dar nemažai visokiausių paslapčių, todėl įdėmesni žiūrovai visos peržiūros metu galės gaudyti filmo kūrėjų paliktas užuominas į kitus „Marvel“ filmų serijos darbus.

Didelis dėmesys skirtas pagrindiniams juostos herojams. Ši juosta – puiki pažintis su Skotu Langu, antruoju Skruzdėliukui, kuris pakeičia Henką Pimą pasaulio gelbėjimo operacijose. Pastarasis tampa buvusio nusikaltėlio mokytoju ir draugu. Tačiau, deja, nei Pimas, nei Langas negali konkuruoti su idiotų trijule, kurią sudaro Luisas, Deivas ir Kurtas. Kiekviena komedija dažnai turi vieną ar du juokdarius, bet kai horizonte atsiranda spontaniškas trio, atmosfera įgauna neregėto mąsto humoro pagreitį. Žinoma, be šviesių akimirkų atsiranda ir tamsios. Ne itin patraukliai ir, tuo labiau, įtikinamai atrodo Geltonasis švarkas. Bendrai, pasižiūrėjus į juostos siužetinės linijos vystymąsi, matome tam tikrą panašumą su pirmuoju „Geležiniu žmogumi“. Net blogietis panašus į tą, kurį matėme 2008 metais. Paskutinis jų susidūrimas iš vienos pusės atrodo įdomiai, iš kitos – ganėtinai sausai. Trūksta epiškumo, trūksta didybės.

Filmo problematika, kaip ir dažniausiai būna tokio tipo filmuose, susieta su blogąja herojaus praeitimi, jo sunkiu likimu ir pačių artimiausių žmonių nusivylimu jo padarytais pasirinkimais. Taip pat pateikiami ne itin spalvingi santykiai su buvusia žmona, jos naujuoju vyru ir dukrele, kuri vis dar tiki, jog tėtis gali pasikeisti. Būtent šie filmo momentai labiausiai turėtų pritraukti šeimos auditoriją, nes juose galime įžvelgti pamokslą apie šeimos vertybes ir meilę tiems, be kurių negali gyventi.

Galiausiai, pasižiūrėjus filmą, nereikia pabėgti, nes, kaip visada, žiūrovams paruoštos kelios staigmenos iš studijos „Marvel“. Šį kartą tai dvi scenos, viena po pagrindinių aktorių pristatymo, kita po visų titrų. Atsižvelgus į šias scenas, galime teigti, jog Skruzdėliuko kelias link Keršytojų komandos tik prasidėjo…

Techninė juostos pusė

Filmas pastatytas pagal klasikinį modelį, todėl pernelyg daug specialiųjų efektų jame nėra, tačiau, kai tik pasirodo kokia nors efektinga scena, kurioje Skruzdėliukas susiduria su pavojais, mūsų akims pateikiama kokybiška vizualinė pusė. Tik, žinoma, trimatė erdvė šiai juostai ne itin reikalinga, nes efektas lyg žiūrėtum pirmąjį „Torą“, kuriam priklauso blogiausi 3D efektai iš visų studijos „Marvel“ pristatytų filmų nuo 2008 metų.

Muzika juostai parašė „Ties riba į rytojų“ kompozitorius Christophe‘as Beckas, kurio darbas gana būdingas visai „Marvel“ filmų franšizei. Muzikinės kompozicijos alsuoja nuotykiais, tačiau jose trūksta epiškumo. Kita vertus, muzikiniai garsai ir kai kurie sprendimai leidžia atsipalaiduoti ir pajusti lengvą filmo atmosferą, pagardintą dar ir kokybiškais juokeliais.

Už kameros darbą dešimt balų. Puikiai atliktas operatoriaus darbas, kuris mus užburia ir įtraukia į pavojingą skruzdžių pasaulio gyvenimą. Paskutinė Geltonojo švarko ir Skruzdėliuko susidūrimo scena itin preciziškai pateikta per kameros objektyvą, o filmavimo maniera atitraukiant vaizdą ir pritraukiant jį atgal, atrodo labai šauniai.

Filmo montažas be priekaištų. Prisiminus staigias ir kupinas humoro scenas su Luiso pasakojimais, galima pagirti šį darbą. Ganėtinai nuotaikingai ir nebanaliai perteiktos scenos dėka montažinių kūrybinės filmo grupės sprendimų. Garso montažas stiprus, veiksmo scenos, sprogimai, muštynės apdirbtos kaip įmanoma efektingiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausiu šio pasakojimo pliusu tampa puiki aktorių komanda, kuri, galima sakyti, nė akimirkai nenuvilia žiūrovo. Nekalbu apie personažų pateikimą, kalbu būtent apie aktorius ir jų komedinius sugebėjimus.

Paulas Ruddas, kurį dažniausiai matome antraplaniuose, komedinio žanro filmų vaidmenyse, galiausiai gauna šansą išlysti iš šešėlio ir tapti bene didžiausios šiuo metu franšizės dalimi. Jo likimas panašus į jo kolegos, Chriso Pratto, kuris po pasirodymo „Galaktikos sergėtojuose“ irgi tapo geidžiamu Holivudo aktoriumi.

Paulas Ruddas nuostabiai pateikė savo vaidinamą Skotą Langą – Skruzdėliuką tiek humoro prasme, tiek vaidybiniais sugebėjimais. Tai daugiasluoksnis aktorius, kurio iki šiol nebuvo pastebėjusios didesnės kino studijos. Tikiuosi, kad po šio filmo, įvyks jo karjeroje lūžis, ir jis bus kviečiamas į didelio biudžeto filmus.

Ne ką mažiau už Paulą Ruddą stebino ir Henką Pimą įkūnijęs Holivudo veteranas Michaelas Douglasas, kurį ganėtinai seniai galėjome matyti didžiuosiuose ekranuose. Puiki vaidyba. Jam ne ką prasčiau talkina Evangeline Lilly, suvaidinusi jo dukrą. Smagus personažas, na, ir neblogas meilės objektas pačiam Paului Ruddui.

Pagrindinį antagonistą suvaidino iš „Kortų namelio“ žinomas Coirey‘is Stollas. Nors aktorius ir turi gerus vaidybos sugebėjimus, tačiau jo personažas pateiktas taip neįdomiai, jog galima sakyti, kad juostoje nebuvo iš viso jokio antagonisto. Kūrėjai matyt neleido jam atsiskleisti iki galo, nes komiksuose, būtent Geltonasis švarkas ir yra vienas iš svarbesnių ir įdomesniu Skruzdėliuko priešininkų.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Michaelas Pena, reperis T.I. ir Davidas Dastmalchianas sukūrė nepamirštamą šou. Trys idiotai, kurie viso filmo metu sugebėjo taip prajuokinti, jog tam tikrais momentais užtemdavo patį Paula Ruddą ir jo vaidinamą herojų.
Be šių jau paminėtų ekrano veidų filme pasirodo Bobby‘is Cannavale, Woodas Harrisas, Anthony‘is Mackie‘is, Hayley Atwell, Johnas Slattery‘is ir žinoma, pats komiksų tėvas, legendinis Stanas Lee.

Verdiktas

„Skruzdėliukas“ – tai humoro nestokojantis ir ganėtinai žvalus naujojo superdidvyrio pristatymas būsimiems studijos „Marvel“ projektams, pritaikytas ne tik paaugliams ir vyresniems žiūrovams, bet kartu ir visai šeimai. Juosta taip pat alsuoja kokybiškais specialiaisiais efektais, įdomiais personažais ir puikiu Paulo Ruddo pasirodymu pagrindiniame vaidmenyje, iškeliančiu ji iš antraplanių vaidmenų šešėlio.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mantas / 2015 liepos 19

    Filmas patiko. Tik nusivyliau, kad pasilikus salėje iki filmo galo pažiūrėti scenos po titrų, filmas buvo išjungtas, taip ir neparodžius tos scenos.