Absoliuti dauguma Woody Alleno filmų žiūrovų supranta, kokie jie yra autobiografiški ir kylantys grynai iš paties režisieriaus ir scenaristo. Kai kurie tai žino iš platesnio konteksto, kai kurie tiesiog mato W. Alleno vardą prieš filmą, ir bet kokiu atveju jis niekada nebūna pernelyg nutolęs nuo savo juostų, ar jose naudotų savo įžvalgas, ar tiesioginius gyvenimo momentus, ar net vaidintų pats. Visi jo filmai yra tam tikrame spektre, kuriame vieni kūriniai yra labiau specifiniai ir kylantys iš jo nei kiti, ir kuo daugiau informacijos žinai apie W. Alleno gyvenimą, tuo labiau tas specifiškumas trikdo.
„Švelnus ir šiurkštus“ yra vienas to pavyzdžių. Ketvirtajame dešimtmetyje vykstantis filmas pasakoja apie džiazo muzikantą Emetą Rėjų (akt. Sean Penn), kuris jau yra pakankamai išgarsėjęs ir didesnį dėmesį sutelkęs į tą garsumą nei savo asmeninį gyvenimą. Rėjus susipažįsta su už jį ženkliai jaunesne nebylia mergina Hate (akt. Samantha Morton) ir jiedu stipriai suartėja nepaisydami savo skirtingų komunikacijos būdų. Ilgainiui Rėjaus dėmesys savo karjerai paima viršų ir santykių eiga radikaliai pasikeičia.
Gal ir nesąžininga sakyti, kad kuo daugiau žinai apie kino (ypač moderniojo) istoriją, tuo sunkiau yra grynai susikoncentruoti į „Švelnaus ir šiurkštaus“ istoriją, bet tai yra tiesa. W. Alleno įprotis filmuose pateikti vyresnio vyro ir jaunos merginos meilės istorijas kuo toliau, tuo labiau yra mažų mažiausiai keistas, o galiausiai, žinant Dylan Farrow mestus kaltinimus jam, tiesiog agresyvus. Seano Penno garsūs agresijos protrūkiai ir arogantiškas nesitaikstymas su aplinkiniais paaiškina, dėl ko tokiame vaidmenyje jis atrodo kur kas labiau atsipalaidavęs nei kituose vaidmenyse. Net tos pačios S. Morton vėliau atskleista istorija apie traumas, kurias ji vaikystėje patyrė globos namuose, šitam pusiau komedijos žanrui priklausančiam filmui prideda nepatogaus gilumo.
Dėl to vertinti filmą jau be konteksto yra sunku. Bendrai „Švelnus ir šiurkštus“ yra sukurtas „Zelige“ ir kituose W. Alleno filmuose naudotu pusiau dokumentinio filmo principu, kuomet ekspertai (tarp kurių yra ir W. Allenas) komentuoja Rėjaus gyvenimą ir paaiškina tai, jog iš jo blogiausių savybių kartu kilo ir geriausias jo menas. W. Alleno filmų struktūra visad būna panaši, kuomet žmogus yra ištraukiamas iš savo komforto zonos dėl egzistencinių klausimų ir ilgainiui jis atranda komfortą ten, kur anksčiau negalėjo tikėtis jį atrasiantis. Šis filmas tokią struktūrą atitinka dar kartą, tik istorijos prasme W. Allenas nepersistengia kurdamas kažką inovatyvaus ir visas spragas užpildo (dažniausiai juokingais, nors prie filmo tono retai tinkančiais) ekspertų komentarais.
Techniškai „Švelnus ir šiurkštus“ yra vienas sėkmingiausių W. Alleno filmų. Istoriniame kontekste vykstantys jo kūriniai (ar tas pats „Zeligas“, ar net „Vidurnaktis Paryžiuje“) visad atrodo išdirbti iki smulkmenų, ir net jeigu režisierius į praeitį nukelia labiau dėl socialinių priežasčių nei dėl vaizdo, jis abu pateikia išties gražiai. Tiek dekoracijos, tiek tą laikmetį menanti muzika (W. Allenas ir džiazas gali skambėti kaip įkyrumo viršūnė, bet kažkodėl šitas derinys veikia visai sėkmingai) filme yra įterpti nepastebimai ir be didesnių pastangų nukelia į ketvirtą dešimtmetį.
Ir tada lieka aktoriai, kurie čia yra nuostabūs, tik vėlgi, kartais dėl nepatogių priežasčių. Nes S. Pennas šiame vaidmenyje yra genialus: jo frustracija neperspausta, jo protrūkiai pamatuoti, jo žvilgsniai visad kitokie ir visad pilni kažkokį gailestį keliančio nusivylimo. Tik negalvoti apie tai, kad jis vaidina kažką negražiai artimo sau pačiam, yra turbūt neįmanoma.
Dėl to žavėtis S. Morton pasirodymu (ir trumpu Uma Thurman vaidmeniu) tampa dar lengviau. Ji yra šio filmo žvaigždė, net jeigu ji nepasako nei vieno žodžio. Jos žvilgsniai ir elgesys dėl to turi dar didesnę reikšmę nei S. Penno, nors jie abu kartu atrodo puikiai, susikalbantys ir be žodžių. S. Penno veikėjas su Marion kalba daug ir išsišneka apie visą savo gyvenimą, tik stipriausios filmo scenos yra tylios, kuomet jiedu bendrauja žvilgsniais ar veiksmais.
„Švelnus ir šiurkštus“ yra vienas iš daugelio W. Alleno filmų, kurie yra sudėtingi ne dėl savo nagrinėjamų temų, o dėl kūrėjo ir aktorių pernelyg didelio artumo visai istorijai. Tai pateisinti ar vertinti yra sunku, bet tai žinoti yra svarbu. W. Allenas kino kritikams ir bendrai rašytojams yra suteikęs daug medžiagos diskusijoms, ar įmanoma atskirti menininką nuo meno, o „Švelnus ir šiurkštus“ tose diskusijose dalyvauti privalo.
