Retai taip nutinka, kad seniai sukurtų, jau nauja klasika tampančių filmų tęsiniai ar perdirbiniai džiugina žiūrovus. Gal jų kūrėjai ir tikisi to, bet dažniausiai jau pirmosios žinios suerzina kinomanus ir dažnai filmai sutinkami su lengva atmetimo reakcija. Žinoma, pasitaiko tokių darbų, kurie tikrai verti dėmesio, tačiau dažniausiai iš anksčiau labai aukštai užkelta kartelė ir jau be galo mylimi veikėjai yra lyg stabai, prie kurių verčiau nesiliesti. Nepaisant to, Holivudas liečia viską, ką tik nori, tad pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau senų filmų perkūrimo ar pratęsimo. Taip atsitiko ir su dar viena istorija, o dabar į kinus atkeliavo ir „Džiumandži. Sveiki atvykę į džiungles“.
Kaip ir prieš du dešimtmečius pasirodžiusiame filme, taip ir čia, pagrindinių veikėjų gyvenime atsiranda paslaptingasis, būgnų garsus skleidžiantis stalo žaidimas Džiumandži. Kadangi stalo žaidimai per tą laiką jau prarado prasmę, prie aplinkos prisitaikantis Džiumandži prisitaiko prie tuometinių kompiuterinių tendencijų, kad galėtų įtraukti ir kitus žaidėjus į savo painų ir pavojų kupiną pasaulį. Galiausiai, po pamokų paliktas ketvertas visiškai skirtingų jaunuolių netyčia randa senai užmirštą žaidimą ir būna įtraukti į jį, o kad galėtų ištrūkti jie privalo laimėti žaidimą.
Nors pirmas įspūdis dėl režisieriaus pasirinkimo nebuvo toks jau geras, rezultatas režisūrine prasme visiškai pasiteisino. Jake‘as Kasdanas anksčiau pristatė porą gana paprastų ir vulgarių komedijų „Afigiena mokytoja“ ir „Seks video“. Na, o šis projektas buvo gerokai didesnis iššūkis. Gal ne dėl paties savęs, o dėl to, kokius lūkesčius į kinus atsineš užkietėję pirmosios dalies gerbėjai. Tai buvo tikrai dideli batai, kuriuos reikėjo užpildyti. Ir jam tai dalinai pavyko. Reikia pripažinti, kad Kasdanui net labai gerai pavyko adaptuoti žaidimą ir šiek tiek link savęs patraukti jau konsolių gerbėjus, ypatingai tuos, kurie jaučia savotišką nostalgiją seniesiems SEGA, Nintendo ar tiem patiem zilitonams.
Džiumandži tampa jau tuo, ką mes matėme vaikystėje, o naujoji karta gali tai suprasti tik dalinai. Neabejotinai, dešimtmečiams veikėjai su trim stiprybėm ir pora silpnybių tikrai negros, o komandinis žaidimas išnaudojant stiprybes tikrai neturėtų daug sakyti. Tad reikia būti atviriems, filmas taikomas būtent į tuos žiūrovus, kurie vaikystėje žiūrėjo pirmąją dalį. Smagu ir tai, kaip tie veikėjai yra pritaikomi. Buvo galima keliauti jau nugrįstu keliu, tačiau kūrėjai nusprendė perkelti veikėjus ir suteikti jiems avatarus. Tad prie visų komedijos elementų prisideda ir visų jaunuolių prisitaikymas prie naujų kūnų. Tai bene stipriausias šio filmo ėjimas, labai gerai pritempiantis prie dabartinių aktualijų (ypač būsimų ar buvusių filmų, kuriuose bus ar buvo persikūnijama į kažką), o tuo pačiu išlaikomas stiprus komedijos elementas.
Patys veikėjai yra tiesiog puikūs. Žinoma, jei smarkiai kritikuojant, vos vienas jų buvo išdirbtas iki tobulybės ir tai buvo Betanė. Betanė, kurią vaidino Jackas Blackas. Žiūrint šį filmą buvo galima vėl prisiminti, kodėl Jackas Blackas yra komedijos genijus. Jis tikrai atliko geriausią filmo pasirodymą. Prie jo prisidėjo ir karjeros Olimpe esantis Dwayne‘as Johnsonas. Jau kaip ir natūralu, kad komiški vaidmenys šiam raumenų kalnui tinka taip pat, kaip ir tie patys jo raumenys. Dar viena aktorių porelė – Karen Gillan ir Kevinas Hartas. Hartas, tradiciškai, vaidino save – neūžaugą, pastoviai perdėtai reaguojantį į bet kokias smulkmenas. Na, o Karen šįkart pasirodė stulbinamai gerai. Jos atliekama nerangi paauglė buvo be galo įdomi, beprotiškai juokinga ir tikrai, viena smagiausių veikėjų jau po Jacko Blacko atliekamos Betanės.
Kuo filmas tikrai gali pasigirti, tai smagia atmosfera ir beprotiškais vaizdais. Nors čia ir galima įžvelgti kompiuterinius efektus, ypač kai yra matomos masinės scenos su laukiniais gyvūnais, bet šiaip – vaizdas gana patrauklus. Kinematografija tikrai labai kokybiška, galime įžvelgti daug smulkių detalių, o operatoriai tiesiog puikiai parodo stulbinamos gamtos vaizdus. Vien ši gamta verta dešimties balų. Prie viso vizualiai patrauklaus paketo prisideda ir garso takelis, gebantis pakelti nuotaiką ir priversti šiek tiekpakrutėti kėdėje pagal senus gerus Bobo Marley ritmus.
„Džiumandi. Sveiki atvykę į džiungles“ yra vienas išskirtinų atvejų, kai po dvidešimties metų į kinus atkeliavęs tęsinys nesivaiko praėjusio filmo šlovės ir nežengia tais pačiais, jau įspaustais pirmtako žingsniais. Kurdamas naują istoriją filmas pateikia visiškai naują žaidimo versiją, nepersipina su realiu pasauliu ir logiškai užkamšo pirmojo filmo spragas. Geri aktorių pasirodymai bus vienas stipriausių filmo komedijos variklių, kai nėra stengiamasi siužeto skylių užkaišioti nevykusiais juokais. Tai labai smagus filmas, tinkantis pakelti nuotaiką ir atitrūkti nuo realaus pasaulio.
