Woody Alleno filmų kokybė stipriai priklauso nuo to, kiek juose yra Woody Alleno. Ne tiek perkeltine prasme (scenarijus ir režisūra visuomet bus jo), kiek fizine. Niekas kino pasaulyje nėra geriau įvaldęs neurotiško, nervinančio, burbančio idioto vaidmens geriau nei jis. Taip gerai, kad tas pats Alleno burbėjimas sugadina ne vieną jo filmą.
„Zelige“ ši hipotezė yra patikrinama geriau nei bet kuriame kitame režisieriaus kūrinyje. Vos 79 minučių trukmės istorija pasakoja apie Alleno įkūnijamą Zeligą, kuris trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje atsidurdavo istoriškai reikšmingose situacijose ir dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie bet kokios situacijos sukėlė visuomenės susižavėjimą. Ilgainiui pramintas žmogumi-chameleonu, Zeligas buvo pradėtas gydyti psichologės (akt. Mia Farrow) ir aiškinosi, kokią įtaką liga padarė jo gyvenimui.
Didžioji filmo dalis net nerodo paties Zeligo. Juosta yra sukurta mockumentary principu, panašiai kaip vienas pirmųjų Alleno filmų „Take the Money and Run“ ar pastaraisiais metais išpopuliarėjęs komedijų formatas. Filmas atrodo kaip dokumentika, lydimas skambiai už kadro kalbančio balso ar Zeligo būseną vertinančių ekspertų komentarais. Tai lemia stipriausią šio filmo pusę: platesnį vaizdą į Zeligą ne tiek kaip į konkretų veikėją kiek į dar vieną Alleno bandymą analizuoti žmones. Jo filmai dažnai yra įkyrūs ir bandantys atrasti humorą pačiame Alleno traukymesi ir nerangume, tačiau „Zeligas“ yra sąmoningas filmas, pasinaudojantis istoriniu kontekstu ir komediją sugebantis ištraukti iš tikrų įvykių ar Zeligo elgesio juose. Dėl to nuolatinis veikėjo noras pritapti kiekvienoje įmanomoje situacijoje veda prie keistų momentų, tokių kaip jo pagalba Hitleriui.
„Zeligas“ yra išties įdomus filmas tol, kol jis laikosi platesnių temų, įdėdamas pagrindinį veikėją į pažįstamą istorinį kontekstą ir neleisdamas Allenui kalbėti, o besinaudojantis tik jo scenarijumi. Filmo problemos prasideda iškart, kai ekrane pradeda daugiau rodytis ir kalbėti pats Allenas, o „Zeligas“ pradeda lįsti labiau į patį veikėją nei į iki tol analizuotą žmonių norą pritapti prie aplinkos. Kaip visada su Alleno scenarijais, istorija galiausiai tampa romantine, rodančia paciento ir daktarės draugystę, kuri išties yra neįprasta (tiek savo etiniais sumetimais, tiek draugyste su žmogumi, kuris neturi tikrojo veido ir charakterio), tačiau Allenas čia vėl parodo, kad nuo seno turėjo vos keletą įrankių savo romantinėms istorijoms. Čia jis dar kartą didžiausią dėmesį skiria savo veikėjo problemoms ir beviltiškumui, o M. Farrow tiesiog iššvaisto kaip į jį priverstą reaguoti neįdomią moterį. „Zeligas“ kartais yra įvardijamas kaip filmas, įrodantis, kad Allenas nėra vien viską apie save kuriantis žmogus, ir net jeigu čia galima atrasti tokių idėjų (didžiąją dalį laiko jis labiau domisi visuomene nei Zeligu), susireikšminimas jam sugrįžta kaip refleksas.
Tai nepakeičia fakto, kad „Zeligas“ išties yra įdomiai atrodantis filmas, kas bent jau palaiko žiūrovų dėmesį ir leidžia Allenui parodyti savo režisūrinius sugebėjimus (kurie dažniausiai yra kur kas stipresni nei jo rašymas ar vaidyba). Dokumentinis formatas suteikia galimybę įgyvendinti visą spektrą įdomių idėjų, tokių kaip Zeligo įkirpimas į istoriškai svarbius momentus (neveltui „Zeligas“ yra vadinamas originaliuoju „Forestu Gampu“) ar brolių Marxų filmus primenančios nebylios scenos. „Zeligą“ būtų sunku vadinti dokumentinio žanro parodija, nors tuo pačiu akivaizdu, kad filmas buvo kurtas nuoširdžiai pažįstant dokumentinį formatą, kartu su ne vietoje pasirodančiais ekspertų komentarais ir skambesniu nei reikia užkadriniu balsu.
Filmas specialiai yra kiek nešvarus ir grubus, dažniau atrodantis kaip daugybės greitai pasibaigiančių ir atskiras idėjas turinčių scenų rinkinys, tačiau tai susideda į struktūriškai solidžią istoriją, pradedančią kalbėti nuo plačiausių dalykų ir baigiančią smulkmeniška Zeligo analize. Gryno, juoktis verčiančio humoro čia yra nedaug, kuo šiaip „Zeligas“ nesiskiria nuo kitų Alleno filmų, tik čia jis ir juokauti bando mažiau. Galiausiai didžiausia „Zeligo“ nauda yra tai, kad jis tobulai parodo didžiausius Alleno filmų privalumus ir trūkumus. Šiame filme yra abiejų, o jų ryškumas ir paverčia „Zeligą“ įdomiu bei neįprastu.
