Kartais norisi naujovių – išbandyti ir pademonstruoti tai, ko iki šiol nedarė kiti, kas dar nauja ir stebina, kas novatoriška ir sukelia lengvą susižavėjimą (sutikite, šiame amžiuje, kai esame taip viskuo persisotinę, tai padaryti pavyksta ne kiekvienam!). Tačiau kartais ateina laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjome – prie savo šaknų. Prancūzų režisieriui Cédricui Klapischui pažįstami abu etapai – kurdamas „Europudingą“ (pranc. „L‘auberge espagnole“, 2002 m.) jis panaudojo ne vieną tuo metu inovatyvų techninį sprendimą, kuriais iki šiol didžiuojasi. Tačiau savo filmais apkeliavęs Barseloną, Sankt Peterburgą, Londoną ir Niujorką, jis tiesiogine prasme grįžta prie savos žemės. Na, jei būtume visai tikslūs, naujoje šio režisieriaus juostoje atsiskleidžianti svaiginanti Burgundija, garsėjanti šimtmečius siekiančiomis vyndarystės tradicijomis, nėra C. Klapischo gimtinė – meilę šiam regionui ir vynui C. Klapischui įskiepijo jo tėvas. Tad mintis sukurti filmą apie vyndarystę C. Klapischui sukosi dar 2010 m. – tik tada jis šiuos planus turėjo kuriam laikui atidėti, kadangi Niujorke filmavo paskutinę „Europudingo“ trilogijos dalį „Kiniška dėlionė“ (pranc. „Casse-tête chinois“, 2013 m.). Bet gal ir gerai – 2010-ieji vyndariams nebuvo sėkmingi, tad ir filmavimas, ko gero, būtų buvęs sunkesnis. Tačiau jam pavyko šią idėją realizuoti vėliau – kaip ir norėjo, jis sukūrė filmą, kuriame neatsiejamai susipina vyno ir šeimos ryšiai.
Žanas (akt. Pio Marmaï) tėvų namus ir juos supančius begalinius vynuogynus paliko prieš dešimtmetį. Bandydamas pabėgti nuo tėvo (akt. Éric Caravaca) diktato jis leidosi į platųjį pasaulį ir tik žinia apie sunkią tėvo ligą parkviečia jį atgal į Burgundiją. Čia dabar jau trisdešimtmetis Žanas susitinka daug metų nematytą seserį Žiuljetą (akt. Ana Girardot) ir brolį Žeremį (akt. François Civil), kurie dabar ūkyje pakeičia ligos patalan atgulusį tėvą. O gamtos ciklas nelaukia – saulė nokina vynuoges, ateina derliaus nuėmimo metas… Tenka nustumti į šalį tiek netekties skaudulį, tiek asmenines problemas, tiek tarpusavio nesusipratimus ir bendromis jėgomis bandyti perimti tėvo palikimą. O kol vynuogės virsta vynu Žanas turi laiko pagalvoti, kas jam gyvenime svarbiausia, kur dabar jo tikrieji namai, kur jis pats priklauso ir kur jam derėtų pasilikti…
Kaip jau minėjau, šiame filme režisieriui pavyksta supinti dvi kertines idėjas, ant kurių ir laikosi visas filmo naratyvas – vynas ir šeima. Jei vyno tema yra daugiau forma ir fonas, tai šeimos tema tampa jo turiniu ir esme. Tuo pačiu „Svaiginanti Burgundija“ tampa užaugimo, brandos filmu, parodančiu beveik metus trunkančią kelionę nuo savęs į save. Kelionę, padedančią per praeities „aš“ suvokti dabarties „aš“ ir apsispręsti dėl jo ateities.
Pagrindinis filmo personažas neabejotinai yra Žanas – jam tenka spręsti daugiausiai moralinių dilemų, o iš pradžių artimieji leidžia nedviprasmiškai suprasti, kad dešimtmečio tylos atverta susvetimėjimo praraja atsirado ne dėl kieno nors kito, o būtent dėl Žano kaltės. Žanas nuolat kontempliuoja savo santykį su tėvu, iškyla vaikystės prisiminimai, o su jais – ir senos nuoskaudos, ir pažadas sau būti kitokiam, bei pamažu gimstantis suvokimas, kad bėgama ne nuo ko nors kito, o nuo paties savęs, bei tai, kad jiedu su tėvu nėra tokie jau skirtingi.
Tad jeigu Žanas labiau išreiškia šeimos siužetinę liniją, Žiuljeta yra vyndarystės įsikūnijimas. Būtent ant jos pečių gula iš tėvo paveldėto ūkio rūpesčiai. Bet vyndarystė – jos gyvenimas, jos aistra, jos talentas ir pašaukimas. Žiuljeta taip pat auga – dabar ne kas kitas, o tik ji yra atsakinga už būsimo vyno skonį ir kokybę, ji turi priimti visus – nors iš pažiūros smulkius, bet šiame procese – tokius reikšmingus sprendimus. Tad jai tai yra proga atsiskleisti, įtvirtinti savo kaip asmenybės ir kaip vadovės poziciją, galiausiai suvokti, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi ir tuo pačiu tvirtai ir nepriklausomai žengti į naują.
Juo abu tarsi sujungia jaunėlis Žeremi, besiblaškantis tarp tėvo ūkio ir uošvio Anzelmo (akt. Jean-Marie Winling) vynuogynų, jaučiantis turįs įsipareigojimų tiek ten, tiek čia. Jam taip pat tai yra galimybė suvokti ko nori ir pagaliau tai išdrįsti pasakyti kitiems. O Žeremi pasąmoningai trokšta nepriklausomybės – ne tėvo primesto likimo, ne uošvio peršamų verslo planų, ir tikrai ne primygtinio uošvės žadinimo sekmadienį devintą ryto.
Tačiau visus šiuos asmeninius ir bendrus išgyvenimus vienija viena bendra linija – vynas. „Tai, kas mus sieja“ – taip pažodžiui turėtų būti verčiamas šio filmo pavadinimas. Ir tikrai, šeimos saitai ir vynas tampa ta rišamąja medžiaga, pabirusias paskiras dalis vėl suklijuojančias į vieną stiprų kumštį.
Taigi, vynas šiame filme liejasi laisvai. Galbūt dabartinei Lietuvos valdžiai tai nepatiks, tačiau čia jį degustuoja net vaikai – kita vertus, taip gražiai parodoma, kaip nuo mažens ugdoma vyno vartojimo kultūra, gebėjimas ne tik juo mėgautis ir vertinti, bet ir sugebėti atskirti subtiliausius poskonių ir kokybės niuansus. Na bet čia – Prancūzija, kur vynas, anot populiariosios nuomonės, net nėra laikomas alkoholiu.
Įdomus faktas, kad „Svaiginančioje Burgundijoje“ nusifilmavo tikras vyndarys – Jeanas-Marcas Rolot, kuris čia atliko ilgamečio nuolatinio šeimos ūkio darbininko Marselio vaidmenį. Ir ne tik – filmavimas vyko jo vynuogyne ir tai, kas filme tapo Žiuljetos vynu, iš tiesų yra Jeano-Marco Rolot vynas.
Filmas žavi užfiksuotu ir perteiktu natūralumu – iš bendro konteksto neiškrenta ir pagrindiniai aktoriai. Čia nėra itin garsių pavardžių, kita vertus – tai neblaško žiūrovų dėmesio ir leidžia mėgautis palengva tekančiu pasakojimu. Na gal tik F. Civilis pabaigoje kiek perspaudžia – tačiau čia dar klausimas, ar dėl to reikėtų kaltinti aktorių, ar tai vis tik buvo režisieriaus užmačia.
Tiesa, yra dvi pastabos, kurias norisi išsakyti. Iš esmės – tai smulkios klaidos, į akis krintančios tik dėmesingiems žiūrovams. Pirmoji – penkiametis Žano sūnus, su kuriuo jis bendrauja prancūziškai, angliškai klausia, kodėl šis taip daro ir dar pabando argumentuoti, kodėl jam prancūzų kalbos nereikia, o kai Žanas jam prancūziškai atsako, berniukas nesupratęs perklausia: „O ką tai reiškia?“. Vis tik daugiakalbėse šeimose augantys vaikai, su kuriais nuo mažens bendraujama keliomis kalbomis, jas visas ir išmoksta ir su taip kalbančiais žmonėmis atitinkamai ir bendrauja (t. y. jei tėtis kalba prancūziškai, o mama angliškai, tokie vaikai su jais bendraus atitinkama kalba). Nežinodami, kokią kalbą supranta pašnekovas, tokie vaikai gali pažerti daugiakalbį miksą, arba iš kelių gali rinktis paprastesnę kalbą, tačiau patys jie supranta tas visas kalbas, ir jiems nekyla klausimas „O ką tai reiškia?“ – žinoma, jei yra kas ta kalba su jais bendrauja nuolat.
Antrasis akmenukas skrieja į vertėjų daržą – paveldėjimo ir nekilnojamojo turto klausimai tvarkomi pas notarą, o ne advokatą. Taip yra Lietuvoje, taip yra ir Prancūzijoje, juo labiau, kad filme ir vartojamas žodis „notaras“. Kokiam galui jį reikėjo paversti advokatu, kas yra ne tik netikslu, bet netgi klaidinga ir kai absoliuti dauguma apskritai neskiria teisinių specialybių?
Na o bet tačiau, visa tai tėra smulkmenos. Grįžkime verčiau prie džiuginančių dalykų. O tokių – ypač tokių, kurie pamalonina akis, šiame filme gausu. Kamera puikiai aprėpė besimainančių metų laikų grožį, bekraščius vynuogynus, atskirai išryškino saulės auksinamas uogas. Režisierius vėl žaidžia techniniais triukais – naudoja padalytą ekraną, išnykimą/ atsiradimą, dviejų laiko plotmių supynimą į vieną kadrą, analogiją, etc. Saulėtus ir ūkanotus filmo kadrus palydi atitinkama muzika.
„Svaiginanti Burgundija“ – tai filmas apie vyną ir šeimą, kurios nariams – kiekvienam atskirai ir visų santykiams kartu – kaip ir geram vynui subręsti reikia laiko bei kantrybės ir žiūrovams suteikiama galimybė stebėti, kaip personažai ir jų tarpusavio saitai „fermentuojasi“. Tai filmas apie augimą ir grįžimą prie pradžios – grįžimą prie praeities, tampančios dabartimi ir pasufleruojančios ateitį; apie grįžimą prie savęs ir nelengvą bandymą suvokti savo esatį bei vietą po saule ir galiausiai užplūstantį raminantį suvokimą. Tai šviesus ir vis tik pakankamai lengvas filmas, pasibaigiantis pozityvia nata – nors ir nekabinantis itin giliai, tačiau paliekantis vieną kitą mintį. Ir, žinoma, tai duoklė Burgundijai, vyndarystei ir vynui, kuris geriamas ir tada, kai skauda širdį, ir tada, kai yra proga ką nors atšvęsti, ir tada, kai susitinkama po daugelio išsiskyrimo metų.
