Prodiuseris Mark Williams, prisidėjęs prie tokių kertinių Holivudo projektų kaip „Teisėjas“ (angl. „The Judge“) ir „Sąskaitininkas“ (angl. „The Accountant“), nusprendė išbandyti režisieriaus duoną ir pristato filmą „Šeimos žmogus“ (angl. „The Headhunter‘s Calling“). Čia šeimos galva Deinas sukasi įdarbinimo įmonėje, kurioje esminis pelnas gaunamas nuo komisinių mokesčių už kompanijoms įsiūlytus specialistus. Kas mėnesį pradėdamas nuo tuščios lentos, kurią reikia užpildyti „parduotų“ specialistų pavardėmis ir įkainiais, jis, visiškai užvaldytas darbinio azarto, vargiai randa laisvų akimirkų savo šeimai. Tačiau, kai atrodo, jog situacija ima taisytis ir jam pasiūloma kompanijos vadovo vieta, dėl kurios jam tereikia nukonkuruoti savo varžovę su didesniais pardavimais – jo namų fronte viskas ima griūti, kuomet jo vaikui nustatoma sunkiai išgydoma liga. Tad jam tenka karštligiškai rinktis tarp ranka pasiekiamo kompanijos vairo ir galbūt paskutinių akimirkų su savo vaiku.

Siužetiškai šis filmas stiprus tuo, čia dominuoja…dominavimas. Visa istorija yra renčiama aplink Deino personažą, kuris už sėkmingą sandorį galėtų perkąsti ir gerklę. Todėl čia žiūrovą iš karto ir pasitinka įvadas į jo konkurencingai plėšrią personą. Jo darbinė charakteristika dar filmo pradžioje priešpastatoma jo globėjiškai namų rolei, todėl tik prasidėjus istorijai jau matome, kaip Deinas prioretizuoja savo gyvenimą. Ir nors ši istorija turi puikų draminį užnugarį, siužetiškai ji kiek silpnokai yra išdirbta ties šeimos santykių aspektu: visiškai blankiai pateikiamas tėvo emocinis lūžis, kai vaikui kone diagnozuojamas mirties nuosprendis nuo ligos. Jo darboholizmas toliau puikuojasi ant pjedestalo, o visa žmogiškoji ir tėviškoji empatija nukišama į užkuliusius.

Filme vyrauja stipri „Volstryto vilko“ siužetinė atmosfera, todėl čia ne be reikalo pats Deinas liepia vienam iš darbuotojų pasižiūrėti šį filmą, kad išmoktų tinkamai judėti su kompanijos ritmu. Tad taip, šiurkštaus situacijų valdymo ir ypatingai stiprios retorikos epizodų šiame filme tikrai netrūksta, ir būtent tai yra vienas aspektų, kodėl jį vertėtų pamatyti.  Čia tiesiog gražu žiūrėti, kaip darbuotojai kasdieną vaikščioja peršviečiamu improvizacijos ledu, kad tik galėtų, uždarę sandorį, keletą kartų susmūgiuoti simbolinį varpelį.

Scenarijus, scenarijus ir dar kartą scenarijus! Kaip jau minėjau, retorikos klausimu čia jis tikrai ypatingai smarkiai išdirbtas. Šioje vietoje galima paploti scenaristui Bill Dubuque, kuris žodžius aktoriams į lūpas sudėjo ir tuose pačiuose projektuose „Teisėjas“ bei „Sąskaitininkas“. Čia šalta, smelkianti retorikos pusė figūruoja darbo atmosferoje ir visiškai priešinga – namų užuovėjoje. Dialogai drąsūs ir veržlūs, ko nepasakyčiau apie patį siužeto išjautimą, kuris, kaip minėjau, tikrai stokoja tam tikrų emocinių štrichų, kurių nebuvimas jį palieka kiek skylėtą.

Kalbant apie aktorių tandemą, galiu pasakyti, jog iš filmo išėjau su išvaistytomis nuotaikomis. Gerard Butler potencialas čia tikrai nebuvo realizuotas, o ir, pasikartosiu, jo personažas čia buvo per daug praskiestas šeimos atžvilgiu. Kalbant apie Alison Brie ir Willem Dafoe pozicijas… gal tiesiog nieko nesakysiu. Toks įspūdis, jog tokius veidus čia įtraukė tik dėl kvapo. Nes jų filme praktiškai nebuvo ir nesijautė, kas šliejiasi prie to, jog režisierius čia tik išvaistė ir jų aktorinį potencialą.

Reziumuojant galiu pasakyti, kaip čia ir bežiūrėtum, kinematografiniu aspektu šis filmas kažką tokio vis tik turi. Su savais minusais, bet turi. Neįprasta siužetinė linija, puikus scenarijus, kiek skystokas, bet pakenčiamas aktorių realizavimas. Vistik drįstu sakyti, jog tai vienas įdomesnių filmų šiųdieniame repertuare. Galvos už jį neguldyčiau, bet nenuvylė.

5.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
5.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles