Daugumai paviršutiniškai besidominčių užsieniečių visi anime filmai yra daugiau mažiau vienodi – maždaug, koks ten skirtumas, jei anime, tai turbūt „Ghibli“ (t. y. Miyazakis), o jei ir ne „Ghibli“ – tai vis tiek į tai panašu. Vis tik iš tiesų yra kiek kitaip ir skirtumus ne taip ir sunku pastebėti. Vienas iš jaunesnės kartos japonų anime kūrėjų, nepriklausantis (ir niekada nepriklausęs) garsiajai „Ghibli“ studijai yra Makoto Shinkai, savo karjerą pradėjęs kaip kompiuterinių žaidimų animatorius. 1999 m. jis debiutavo su dviem trumpametražiais filmais (vos 2 ir 5 minučių trukmės). 2004 m. pasirodė jo pirmasis ilgametražis „Už debesų – pažadėtoji žemė“ (jap. „Kumo no Mukou, Yakusoku no Basho“). Lietuvos žiūrovams šis režisierius geriausiai pažįstamas iš tokių savo kūrinių kaip „5 centimetrai per sekundę“ (jap. „Byôsoku 5 senchimêtoru“, 2007 m.), „Tavo vardas“ (jap. „Kimi no na va“, 2016 m.) ar „Orų mergaitė“ (jap. „Tenki no ko“, 2019 m.). Iš viso M. Shnkai filmografijoje – 7 ilgametražiai filmai, įskaitant ir į 2023 m. Berlinalės konkursinę program įtrauktą „Suzume“ (jap. „Suzume no tojimari“, 2022 m.).
Trumpai apie filmo siužetą
Vieną rytą septyniolikmetė Suzume, gyvenanti Kiūšiū miestelyje, kaip įprastai, dviračiu važiuoja į mokyklą. Pakeliui ji prasilenkia su nepažįstamu vaikinu, kuris paklausia, ar Suzume nežino, kur rasti griuvėsius ir lyg tarp kitko tarsteli ieškąs durų. Suzume nurodo vaikinui kelią, tačiau keistas pokalbis jai visą dieną neina iš galvos, o kai vėliau prasideda žemės drebėjimas, Suzume supranta turinti skubėti į griuvėsius. Tiesa, ji pati nežino, ką ten ras, ką iš tikrųjų ten veikia nepažįstamasis, ir kuo tai susiję su durimis, kurias, pasirodo, reikia uždaryti. Deja, bandydama užremti duris, pro kurias veržiasi žemės drebėjimas, Suzume, pati to nežinodama, išlaisvina totemą – akmenį, kuris saugo po Japonija miegantį žemės drebėjimus sukeliantį kirminą. O šis, pavirtęs žaviu kačiuku ir sukėlęs dar papildomų rūpesčių, pasipusto padus. Dabar Suzumei teks ieškoti pabėgusio totemo po visą Japoniją.
Namazu mitas šiuolaikinėje anime
Japoniją dažnai ištinka žemės drebėjimai. Taip dažnai, kad laidai netiesiami po žeme, o gyventojai savo mobiliuosiuose telefonuose turi programėles, informuojančias apie šios stichinės nelaimės tikimybes. Natūralu, kad šis reiškinys turi paaiškinimą ir mitologijoje. Anot mito, giliai po Japonijos salomis gyvena milžiniška katžuvė Namazu (kitur dar vadinama Ōnamazu), sukelianti žemės drebėjimus. Kad Namazu neįsismarkautų, dievas Takemikazuči ją prismeigia akmeniu. Tačiau kai Takemikazuči neapsižiūri ir akmuo iškrenta, Namazu išsilaisvina, sukeldama stiprius žemės drebėjimus. Taigi, „Suzume“ siužetas yra paremtas Namazu mitu.
Tiesa, tai nėra pirmas kartas, kai Namazu mitas šmėsteli šiuolaikiniuose kūriniuose ar populiariojoje kultūroje. Namazu minima keliuose kompiuteriniuose žaidimuose, komiksuose, manga, dainose, žinoma, yra ir atitinkamas pokemonas. Kiek plačiau Namazu mitu remiasi populiarus japonų rašytojas Haruki Murakami apsakyme „Supervarlė išgelbsti Tokiją“ (iš apsakymų rinkinio „Aklas gluosnis, mieganti moteris“, kurio motyvais savo ruožtu yra sukurtas animacinis filmas (pranc. „Saules aveugles, femme endormie“, 2022 m.)). Tačiau turbūt geriausiai šio mito svarbą japonų kultūroje ir sąmonėje iliustruoja tas faktas, kad būtent katžuvės atvaizdas naudojamas kaip žemės drebėjimų simbolis įvairiose apie artėjančią stichinę nelaimę iš anksto įspėjančiose programėlėse.
Fantastika ir realybė
Priešingai nei jau minėto anime guru Hayao Miyazaki dažname kūrinyje, M. Shinkai fantastinį ir realų pasaulį vaizduoja paraleliai. Taip nutinka ir šiame filme. Suzume gyvena realiame mieste, eina į mokyklą, naudojasi mobiliuoju telefonu ir t.t. Tiesa, tai visai netrukdo šalia skleistis įspūdingam ir užburiančiam fantastiniam pasauliui, kuris, pasirodo, kelia grėsmę realiajam ir tik Suzume gali užkirsti kelią katastrofai. M. Shinkai fantastinis pasaulis ar fantastinės aplinkybės koreliuoja su realybe, net jei iš pradžių personažus priverčia šiek tiek sutrikti ir nustebti.
Personažai
Visas filmo „krūvis“, jei tik taip galima pasakyti apie animacinį filmą, gula ant Suzume pečių. Iš dalies galbūt tai ir teisinga, nes nors ir nežinodama, ji padaro lemtingą klaidą, kurią privalo ištaisyti. Vis tik vaikinas Souta, tas pats, kuris iš pradžių ir ieško griuvėsių ir durų, gana anksti dingsta iš aktyvaus veiksmo, nes netenka žmogiško pavidalo. Tad šiuo aspektu „Suzume“ šiek tiek vis tik galima lyginti su H. Miyazakio hitu „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (jap. „Sen to Chihiro no kamikakushi“, 2001 m.), nes tiek Šihirai, tiek Suzumei tenka ieškoti būdų, kaip į žmones atversti tuos, kurie veikiami fantastinių aplinkybių pavirto į kažką kitą. Tiesa, Suzume skersai išilgai Japonijos keliauja ne tik siekdama sustabdyti žemės drebėjimus, pagauti tą velnio katiną, sugrąžinti Soutai žmogišką pavidalą, bet ir, pati to nežinodama, ji kai ką svarbaus sužinos ir apie save.
Šalia dar yra keletas šalutinių personažų: jau minėtas totemas, pavirtęs į mielą, tačiau nieko gera nežadantį kačiuką, Suzume teta ir globėja Tamaki, bombarduojanti Suzumę žinutėmis ir besileidžianti jai įkandin, Tamaki bendradarbis (bei gerbėjas) Okabė, Soutos draugas bendramokslis Šerizava. Visi (bent jau žmogiškieji) personažai savitai papildo istoriją ir neleidžia nuobodžiauti, kai Suzume, rodos, lieka pati viena imtis su milžinišku kirminu.
Techniniai dalykai
Kaip ir galima tikėtis, techninė pusė čia nepriekaištinga. Animacija aukščiausio lygio, viskas atlikta kruopščiai, ypatingas dėmesys skiriamas net ir smulkiausioms detalėms, tekstūroms, fonui. Iš pradžių dominuoja žydra ir balta spalvos, tačiau vėliau ekraną užtemdo ir niūresnės, agresyvesnės spalvos. Garso takelis parinktas puikiai – tiek sukelti įtampai, tiek nuraminti ar nuteikti svajingai. Na, gal tik įgarsinantys aktoriai kiek perspaudžia (bent jau prie tokių kraštutinių emocijų reiškimo mažiau pratusiai europietišai ausiai) – bet tai būdinga daugumai Tolimųjų Rytų šalių filmų.
Reziumė
„Suzume“ – naujas M. Shinkai darbas, pateisinantis lūkesčius ir niekuo nenusileidžiantis ankstesniems šio režisieriaus kūriniams. Tradicinio japonų mito perkėlimas į anime filmą pasiteisina su kaupu, tačiau net ir nežinant siužeto ištakų „Suzume“ dovanoja daug įspūdingų vaizdų, įtempto veiksmo, netikėtų siužeto vingių ir jautrių akimirkų. Tai yra – būtent to, ko dauguma žiūrovų ir tikisi iš anime – originalios ir kokybiškos pramogos.
