Lenkų kinas Lietuvoje nėra toks jau ir dažnas reginys, tačiau pastaraisiais metais mūsų repertuaruose vis galime išvysti po vieną ar kelis filmus, atkeliaujančius iš mūsų kaimyninės šalies. Po truputį kelią besiskinantys darbai dažniausiai būna jau pačios aukščiausios kokybės ir tokie, kurie gali užkariauti žiūrovų širdis bei dėmesį. Naujausias filmas, atkeliaujantis iš Lenkijos – istorinė drama “Filip”.
Filmas pasakoja apie Filipą – jauną Lenkijos žydą, kuris po skaudžių įvykių atsiduria viename prabangiausių Frankfurto viešbučių ir kasdien privalo aptarnauti restroano svečius, kurių dauguma – aukšto rango nacių karininkai. Dirbdamas kartu su kitais svetimšaliais, Filipas kartu vykdo ir savo labai suktą bei labai asmenišką keršto planą, o tuo pačiu ir siekia išgyventi bei iš naujo atrasti save.
“Filip” yra pagrįstas Leopoldo Tyrmando autobiografiniu romanu, kurs dar 1939-1941 metais gyveno Vilniuje, todėl net ir ši dalis yra savotiškai artima mums, lengvas prisilietimas prie Lietuvos istorijos. Aišku, filme to nelabai ir išvysime, nors pagal romaną, Filipas padirbtus dokumentus gavo būtent Vilniuje, kad taptų „prancūzu“ ir galėtų ramiau gyventi nacių apsuptyje.
Bet žiūrint į bendrą vaizdą, filmas sukurtias tikrai labai kokybiškai. Autentiškai atrodantys kostiumai, kiek slogi, bet tuo pačiu ir vietomis pakyli atmosfera tikrai sukuiria karo meto laikotarpį, kai valdžioje buvo naciai, o kitataučiai tebuvo kitaip vadinami vergai. Kiekvienas neteisingas žingsnis ar net žviglsnis galėjo kainuoti žmogui gyvybę. Ir ne tik kitataučiamas ar žydams, bet ir patiems vokiečiams. Taigi, režisierius Michał Kwieciński puikiai suprato savo užduotį ir tikrai labai aukštame lygyje ją įgyvendino.
Istorija nėra kažkokia smegenis sp[rogdinanti, bet viskas iš esmės sukasi apie pagrindinį personažą, todėl nenusotabu, kad būtent jis ir yra filmo pažiba. Visi kiti personažai filme tėra istorijos papildymas ir neiškyla aukščiau. Kita vertus, jei jau filmas vadinamas personažo vardu, tai gal ir gerai, kad viskas, kas rodoma ekrane, supasi būtent apie patį Filipą.
Ir jei jau kalbame apie Filipą, tai taip gerai išvystyto personažo dar reiktų paieškoti net ir Holivudiniuose filmuose. Nuo pat pirmų akimirkų galime stebėti jo evoliuciją. Pakilimius, nuopolius, stresą, nerimą ir visišką atbukimą. Norą augti ir būti geresniu, o tuo pačiu ir tramdyti savo neapykantą visai žmonijai. Viso filmo metu galima buvo stebėti, kaip aktorius Erykas Kulmas Jaunesnysis tiesiog nepriekaištingai perteikia emocijas, skausmą, augimą, tobulėjimą, jo naujai atrastą meilę ir asmenybės lūžį bei nužmogėjimą. Viskas yra matoma jo veide, jo emocijose. Tai itin aukšto lygio vaidyba.
Taip pat, kadangi įkvėpimo šaltinis yra Leopoldas Tyrmandas, savotiškai laikomas Lenkijos džiazo tėvu, visus vaizdus papildo ir tikrai smagi ar tiesiog gerai nuotaiką kurianti džiazo muzika. Ne kartą seanso metu buvo galima pajusti, kaip kūnas savaime ima linguoti pagal muzikinius ritmus, mėgaujasi retro ritmais.
Tiesa, dar norėtųsi paminėti, kad bijantiems lenkų kalbos neverta neiti į šį filmą. Tai itin poliglotiškas paskojimas, kuriame dauguma scenų yra ne lenkų, o prancūzų ar vokiečių kalbomis, kurios dar papildomos ir jidiš ar italų dialogais. Taigi, itin plati kalbų paletė dar labiau leidžia pamiršti, kad tai yra lenkų kinas.
Daug pasakoti apie „Filip“ nėra reikalo. Šį filmą verta pamatyti ir pajusti, patirti viską, kas rodoma, šiek tiek pasijuokti, o vietomis – likti šokiruotam žiaurios karo realybės. Jei į personažų lūpas įdėtume anglų kalbą, galėtume manyti, kad tai yra kokybiškas Holivudo „indie“ filmas. Garsas, vaizdas ir istorija persipina, o aktorius viską apjungia ir pristato net didiesiems Holivudo istoriniams epams apie II Pasaulinį karą prilygstančią jautrią istoriją.
