Kasmet „Disney“ priklausanti animacijos studija „Pixar“ pristato bent vieną filmą. Ir ne bet kokį – pati „Pixar“ yra taip aukštai už(si)kėlusi kartelę, kad nebesvarbu – labiau ar mažiau pavykęs jų naujasis kūrinys bebūtų, vis tiek tai bus mažų mažiausiai Oskaro nominantas. Panašu, kad toks pats likimas gresia ir naujausiam šios studijos darbui „Stichijos“ (angl. „Elemental“), kuris buvo pasirinktas 2023 m. Kanų kino festivalio uždarymo filmu. Jį režisavo Peteris Sohnas, kuriam „Stichijos“ yra dar tik antrasis ilgametražis filmas –iki šiol jis sukūrė „Gerąjį dinozaurą“ (angl. „The Good Dinosaur“, 2015 m.) ir du trumpametražius. Tiesa, animacijos srityje jis nėra toks naujokas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – jo balsu ne kartą prabilo žinomų animacinių filmų personažai, be to, jis yra visapusiškai prisidėjęs dar prie 16 animacinių projektų. Taigi, iš ko semtis patirties P. Sohnas tikrai turėjo – pats metas įvertinti jo paties naują kūrinį.
Trumpai apie filmo siužetą
Sveiki atvykę į Stichiškes! Tai toks futuristinis miestas su stiklo dangoraižiais, vandens tramvajais ir uragano formos stadionais. Būtent čia, ieškodami geresnio gyvenimo atsikrausto Ugnės tėvai – nors antipatija ugniniams akivaizdi ir jiems sunku įsitvirtinti, vis tik pamažu jie čia įkuria savo krautuvėlę, kuri vieną dieną atiteks Ugnei. Tik… kad Ugnei, kuri dabar jau užaugusi, tiesą sakant, nelabai norisi tą krautuvėlę perimti, o ugningas charakteris tikrai visai nepadeda bendraujant su klientais. Vieno tokio „garo nuleidimo“ metu Ugnės gyvenime netikėtai atsiranda toks keistas žliumbiantis inspektorius Balys, kuris ilgainiui parodo Ugnei visai kitas miesto ir gyvenimo spalvas, o bendras tikslas – išgelbėti Ugnės tėvų krautuvėlę – juodu suvienija. Viena problema – Balys yra vandeninis, o skirtingos stichijos juk tarpusavyje nesimaišo…
Siunčiamos žinutės
„Pixar“ nebūtų „Pixar“, jei tiesiog pateiktų pliką istoriją be užslėptų ir kartais tik suaugusiems suprantamų žinučių. Šįkart aiškios (ir neužslėptos) žinutės yra dvi – rasizmas ir tėvų lūkesčių perkėlimas vaikams.
Jau nuo pirmųjų filmo kadrų tampa akivaizdu, kad keturios stichijos savaip (kad ir netiesiogiai) reprezentuoja skirtingas žmonių rases ir atsiliepia į nesenas aktualijas. Tiesa, jei JAV Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu labiau eskaluojama buvo migrantų iš Meksikos tema, vis tik filme ugniniai neabejotinai yra azijiečių kilmės. Tą išduoda tiek neatsitiktinis rimas Firetown (lietuviškai Degučiai) su Niujorko Chinatown, tiek Ugnės tėvų išvykimo iš gimtinės scena. Tačiau viena aišku ir neginčijama – galbūt skirtingiems žmonėms ir nėra lengva kartu sugyventi, tačiau dedant pastangas ir metant šalin atgyvenusius prietarus – viskas įmanoma. Net jei visas miestas, išskyrus Degučius, atrodo, daugiausia pritaikytas vandeninių poreikiams.
Antroji – jau gal kiek per dažnai linksniuojama ir cituojama, turbūt pradedant „Ledo šalimi“ (angl. „Frozen“, 2013 m.), baigiant Guillermo del Toro „Pinokiu“ (angl. „Guillermo del Toro‘s Pinocchio“). Tiesa, šįkart viskas galiausiai pasukama šiek tiek iš kitos pusės – gal kartais ne tėvai vaikams užkrauna savo svajones, o patys vaikai, nenorėdami nuvilti ar bandydami įtikti, prisiima moralinę pareigą jas perimti?
Fizikos dėsniai ir žodžių žaismas
Kas įdomu šiame filme, kad jo kūrėjai pakankamai gudriai sugebėjo išnaudoti keturių stichijų fizines savybes. Tad primiršusiems bus pati ta proga animacinio filmo forma prisiminti, kad kaitinamas smėlis virsta stiklu, nuo karščio vanduo išgaruoja, bet išgaravęs kondensuojasi ir pan.
Taip pat gražiai pasinaudota žodžių žaismu – šiame filme pamatysite, kaip vizualiai atrodo „darom bangą“ ar „ugningas charakteris“, na ir lietuviškai neišverčiamas „match maker“.
Be abejo, keturios stichijos simbolizuoja ir jom priskiriamus charakterio tipus: ugnis – cholerikai, vanduo – melancholikai, oras – sangvinikai, žemė – flegmatikai. Galbūt viena iš priežasčių, dėl ko oro ir žemės stichijų atstovai liko antrame plane buvo ir ta, kad cholerišką ir melancholišką charakterius buvo lengviausia pavaizduoti (remiantis klišėmis).
Kelios pastabos
Vis tik, skirtingai nuo daugelio kitų „Pixar“ kūrinių, „Stichijų“ siužetas, nuo pat tos minutės, kai Balys iš prakiurusio vamzdžio netikėtai atsiranda Ugnės tėvų krautuvėlės rūsyje, tampa aišku, kur link tai veda ir kuo viskas baigsis. Nuo gan trumpos neapykantos stadijos gana greitai pereinama prie abipusio susižavėjimo – na ir taip toliau. Niekas nesako – romantika čia gal ir nemaišo, bet kad be jos daugiau intrigos ar netikėtų siužeto posūkių čia nelabai yra.
Dar vienas liūdesėlis – gerokai nuošaly lieka kitų stichijų atstovai. Jei orui (tokiems dideliems puriems debesėliams) skiriama gana įsimintina, nors siužeto per daug įtakos neturinti rungtynių (tokio pusiau kvidičo, pusiau krepšinio) scena, tai „žemiečiai“, primenantys oliziukus („90-ųjų vaikai“ žino, kas tai) dėmesio tenka visai mažai. Na taip, ne tarp jų šeimų mezgasi romeodžiuljetinė melodrama, bet galbūt siužetą buvo galima pakreipti taip, kad kitos dvi stichijos nebūtų tik Stichiškių statistai?
Fantazijos stoka atrodo ir viena maža detalė – kai tuomet dar tik būsimieji Ugnės tėvai atvyksta į Stichiškes, Ugnės mama jau laukiasi (pavaizduota su pūpsančiu pilvuku). Bet jei jau kalbame apie stichijas, ar būtina buvo ir jų reprodukciją paprastuoju būdu perkelti iš žmonių pasaulio? Čia tikrai buvo galima sužaisti poetiškiau ir meniškiau.
Techniniai dalykai
Vizualinė pusė, kaip ir galima tikėtis – nepriekaištinga. Spalvos, formos, perspektyvos tiesiog užburia. Tiek įspūdingi pastatai (kurie, vis tik didžia dalimi primena Niujorką ar kokį kitą gigantišką megalopolį), tiek kaskadomis krintantys kriokliai. Vis tik norėjosi, kad ta aplinka būtų leista ilgiau pasimėgauti – dabar ji tik įspūdingas, ištaigingas fonas, bet nieko daugiau.
Priklausomai nuo stichijos, atitinkamai dominuoja ir spalvų paletė – ten, kur daug vandens, koloritas violetinis, melsvas ir žalsvas, Degučiuose akį traukia ugnies spalvos: geltona, auksinė, oranžinė, raudona, ruda, stadione, kur vyksta oro atstovų rungtynės, daug pastelinių spalvų, o „žemiečių“ aplinka – rusva, ruda ir 50 žalios atspalvių, pradedant nuo sodrios samanų žalumos, baigiant šviežių jaunų lapelių žalsvos.
Garso takelis gerai papildo vaizdą, bet kokios nors įsimenančios melodijos čia nėra, o personažai nei iš šio nei iš to nepradeda dainuoti. Aktorių, įgarsinusių personažus, darbas (originalo kalba) didesnių priekaištų ar pastabų taip pat nenusipelno.
Reziumė
„Stichijos“ – įspūdingas ir spalvingas naujasis studijos „Pixar“ kūrinys, beveik neabejotinai pretenduosiantis į Oskarus. Nors vizualiai įspūdingo filmo centre – beveik šekspyriška „Romeo ir Džiuljetos“ romantinė istorija, vis tik filmas siunčia dvi svarbesnes žinutes – apie rasizmą ir apie tėvų lūkesčių perkėlimą vaikams. Viskas kartu su puikia animacija, išmaniu žongliravimu žodžių žaismu ir stichijų fizinėmis savybėmis „susižiūri“ tikrai neblogai, tačiau beveik nuo pradžių tampa aišku, kur link viskas kryps, tad intrigos gana greitai nelieka, o kokių nors netikėtų siužeto vingių „Stichijų“ kūrėjai taip ir nepasiūlo. Taigi, apibendrinant – gražus ir techniškai ištobulintas, bet siužeto ir režisūros prasme tikrai ne stipriausias „Pixar“ kūrinys, nors bendrame kontekste, reikia pripažinti, vis tik atrodantis neblogai.
