Kažkada paklaustas kuriuos klasikinius herojus Harrison Ford‘as ketina atgaivinti naujiems filmams, aktorius išdidžiai pareiškė „Visus!”. Tad po Han Solo ir Dekardo kas ir beliko, tik Indiana Džounsas, ir kadangi „Krištolo kaukolės karalystė“ (angl. „Kingdom of the Crystal Skull“) nebuvo pripažinta tinkama pabaiga, buvo užsimota susukti padoresnį paskutinį skyrių ikoniškam nuotykių herojui. Tad „Indiana Džounsas ir lemties artefaktas“ (angl. „Indiana Jones and the Dial of Destiny“) buvo vienas didžiausių šių metų klaustukų, nes didžiuliai produkcijos trukdžiai, pagrindinio aktoriaus amžius bei pakeistas režisierius (nuo serijos neatsiejamas Steven Spielberg‘as perleido kėdę „Logano“ (angl. „Logan“) bei „Le Mano’66. Plento karalių“ (angl. „Ford v Ferrari“) režisieriui James Mangold‘ui) kėlė abejonių ar šiam projektui pavyks ištraukti aukštus serijos standartus atitinkančią pabaigą.
Siužetas
Po visai netrumpo prologo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, „Lemties artefaktas“ persikelia į 1969-us metus, kur vienišas Indiana Džounsas (Harrison Ford) baigia paskutines mokytojavimo dienas. Nuo galimai nuobodžios pensijos jį ištraukia buvusio kolegos duktė Helena (Phoebe Waller-Bridge), ieškanti kadaise pamestos mitologinių galių turinčios relikvijos. Jos taip pat siekia nacių grupės lyderis Voleris (Mads Mikkelsen) ir jų susikirtimas nenorom išstumia Indianą į naują nuotykį.
Filmas
Vienas dalykas ką sugadino dabartinis perdirbinių ir vėlyvų tęsinių trendas, tai laimingas pabaigas pagrindiniams herojams. Ironiškai, tai įsivažiavo su tuo pačiu Harrison Ford‘u ir jo Han Solo veikėjo arka septintajame „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) epizode, kai po trilogijos palikome šį veikėją kaip galaktikos išgelbėtoją, o sutikus jį po didelės pertraukos sužinojome, kad gyvenimas tarp filmų nebuvo mielas. Nuo to laiko panašų šabloną gavo daugiau klasikinių herojų, tokį likimą gavo ir Indiana Džounsas. „Krištolo kaukolės karalystės“ pabaigoje išlydėjome jį vestuvėse su naujai sukurta šeima, „Lemties artefakto“ pradžioje randame jį seną, vienišą, prislėgtą nuoskaudos. Jis į savo paskutinį nuotykį ištempiamas ne savo noru, be jam būdingo šelmiškumo. Jo senas amžius irgi paminimas, kartais dėl humoro, bet labiau dramatiškais tikslais paryškinant herojaus nuovargį. Filme netrūksta klasiškai nutrūktgalviškų veiksmo scenų, humoro bei mistikos, bet prie jų dabar įsipaišo liūdnesnės, melancholiškos akimirkos.
Bendrai paėmus, ar šitoks nuotaikos nuokrypis tinka šiai serijai? Nelabai. Pirmasis filmas „Dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ (angl. „Raiders of the Lost Ark“) suformavo kas yra klasikinis žanro herojus. Kažkokių didelių asmeninių charakterio pokyčių pas jį nebuvo, tik nenumalšinamas alkis nuotykiams, herojiškumas ir didžiulis kiekis sėkmės per plauką praslystant pro pavojus. Tokį universalų veikėją lengva pamilti ar įstatyti save jo kailyje, tai buvo vienas pagrindinių trilogijos potraukių pasineriant su šiuo herojumi į fantastines keliones. Ir jei jau yra reikalas sukti filmą apie aštuoniasdešimtmetį Indianą Džounsą, gi nesunku jį įsivaizduoti, kad ir pensijiniame amžiuje vis dar besibastantį po neištirtus pasaulio kampelius, ieškant neatrastų relikvijų. Bet paversti jį tikru žmogišku veikėju, kamuojamu senatvės, nuoskaudos ir depresijos, tai tiesiog kertasi su visa trilogijos esme. Prie to prisideda ir režisieriaus pakeitimas. Steven Spielberg‘as savo filmuose skirdavo laiko pabrėžti pagrindinio veikėjo herojiškumą su dramatiškais pristatymais ar šešėlių žaismu, tuo tarpu James Mangold‘o požiūris yra labiau funkcinis, kai įvykiai vyksta be jokių pagražinimų. Tai dar labiau paryškina tą veikėjo transformaciją nuo herojaus iki pažeidžiamo žmogaus. Kaip paskutiniam skyriui, ji suteikia rimtumo bei svorio, bet visumoje tai reiškia, kad šis nuotykis tiesiog nėra toks smagus ar lengvabūdiškas kaip ankstesni.
Bet kokiu atveju, šiame filme vis tiek yra nemažai elementų, gaudančių klasikinį serijos jausmą. Harrison‘as Ford‘as sėkmingai grąžina pažįstamą herojų, kad ir su daugiau nuovargio nei energijos, užtat jį gerai atsveria Phoebe Waller-Bridge suteikdama to reikiamo jaunatviškumo. Mads Mikkelsen‘o blogietis galėjo gauti daugiau paplėtojimo, bet aktorius vis tiek sukuria neprastą priešą, apskritai, visi veikėjai turi po kokią įdomesnę charakteristiką. Pagrindinis siužetas su dingusiu artefaktu šįkart jaučiasi išsibarstęs ir progresuoja su neįtraukiančiomis informacijos dalinimo scenomis, bet bent jau atlieka savo darbą tempiant herojus po įvairias vietoves ir apleistas kapavietes. Veiksmo scenos galėtų būti trumpesnės, pakarpius jas ir išmetus kelias mažiau reikšmingas vietas, visas reginys būtų lengvesnės dviejų valandų trukmės. Kartais praslysta blogiau atrodantys efektai, bet visumoje veiksmas nėra prastas ir, bent pirmoje filmo pusėje, visai smagus. O kai dar užmetama kompozitoriaus John Williams‘o muzika, tai tada tikrai gali pajausti tą klasikinį Indianą Džounsą.
Bet čia tuo pačiu ir yra viena iš problemų. „Lemties artefaktas“ yra jau antras bandymas po „Paskutinio kryžiaus žygio“ (angl. „The Last Crusade“) gaudyti pirmojo filmo sėkmę ir atkartoja nemažai istorijos elementų. Žinoma, nepraleidžiama progos ir pažaisti su nostalgija, sugrąžinti kokį senesnį veikėją ar juokelį, bet jie labai neužkliūna. Kur kas labiau dirgina tai, kad Indiana Džounsas 1969-ais metais vis dar kovoja prieš nacius. Ar kad jau trečią kartą į kelionę įsivelia šeimos narys su kuriuo reikia iš naujo statyti santykius. Tikriausiai buvo prisibijota po „Krištolo kaukolės karalystės“ (ir ypač po labai išskirtinio „Lemties šventyklos“ (angl. „Temple of Doom“)) bandyti pateikti kažką naujo. Saugiau eiti jau panašių projektų išmintu taku ir tiesiog duoti žiūrovams tai, kas pažįstama. Tad iš vienos pusės, šitame filme niekas neprilygsta atominės bombos išgyvenimui šaldytuve ar siūbavimui po džiungles su beždžionėmis. Bet jame apskritai nėra kažko labai išsišokančio. Nuo veiksmo scenų iki istorijos ar juokelių, viskas yra per daug įprasta. Nėra blogai, bet tikro įsitraukimo neiššaukia. Kažkokį argumentą galima kelti trečiajam aktui, kuris yra įdomesnis tuo, kad išdrįsta nukrypti nuo saugesnio kelio, bet jo neužtenka ištraukti visą reginį iš bendro banalumo. Blogiau, tikrai bus žiūrovų, kuriems tokia pabaiga neprilips.
Išvada
Taigi, Indianos Džounso serija tampa dar viena, kurios kokybė eina nuo ikoniškos iki lengvai patenkinamos. Vienas iš pagrindinių šio tęsinio kūrimo tikslų buvo palikti klasikinį herojų su geresne pabaiga nei „Krištolo kaukolės karalystė“. Ar šis tikslas pavyko, labiau priklauso nuo to kiek žiūrovas nemėgsta tos „Krištolo kaukolės karalystės“. „Lemties artefaktas“ yra lengviau suvirškinamas filmas, nes jam pasirinktas standartiškai saugus ir nerizikingas kelias. Tai nėra blogas variantas lengvam, vasariškam blockbuster‘iui, bet po dviejų su puse valandos filmui nepavyksta įrodyti, kodėl jis yra geresnė pabaiga šiai serijai nei paprastas Indianos Džounso išjojimas į saulėlydį „Paskutinio kryžiaus žygyje“.
