Superherojų filmus kurianti studija „DC“ pastaruoju metu išgyvena nelengvą laikotarpį. Viena iš šių priežasčių, visiškai perkuriama herojų visata, o ankstesnioji jau gyvena paskutiniuosius filmus, jei jau taip galima išsireikšti. Ir būtent paskutinieji filmai bent jau teorine prasme turėtų „perkrauti“ tai, ką mes matėme iki šiol. Būtent dėl to, dėl neaiškios ateities ir horizonte jau matomos DCEU pabaigos, pastarieji „DC“ filmai nesusilaukė itin didelės sėkmės nei iš vertinimų, nei iš finansinės pusės. Su daug skandalų ir atidėliojimų keliavo ir pats naujausias studijos darbas „Blyksnis“, kuris galiausiai pasiekė kino ekranus nepaisant aibės problemų tiek su pagrindiniu aktoriumi, tiek su pačiu projektu.
Kai Baris Alenas, Blyksnis, suvokia, kad jo supergalia judėti beprotišku greičiu leidžia jam keliauti laiku, jo galvoje užgimsta drąsi, nors ir pavojinga mintis – nuvykti į praeitį ir užkirsti kelią išpuoliui, nusinešusiam jo mamos gyvybę. Nors tai jam pavyksta, įvykių praeityje pakeitimas neišvengiamai pakeičia ir tai, kas vyko vėliau, automatiškai sukeliant laiko juostų susidūrimą ir pakitimą. Bariui tenka ypatingai sunki užduotis atrasti būdą, kaip apsaugoti Žemę nuo sugrįžusių pavojų ir kuo mažiau pakenkti ateičiai.
Režisieriui Andy‘iui Muschietti teko tikrai sudėtinga užduotis. Ne tik išlaviruoti pakankamai sudėtingą siužetą, bet ir dirbti su daug problemų keliančiu pagrindiniu aktoriumi. Galiausiai, jo režisuojamas filmas ne vienerius metus buvo stumdomas ir niekaip neišleidžiamas. Taigi, nenuostabu, kad tokie įvairiausi veiksniai, spaudimas iš visuomenės, spaudimas iš studijos ir dar kažkas, ko mes nežinome, gali prisidėti ir prie galutinės filmo kokybės. Ar jam pavyko išlaviruoti? Ir taip, ir ne. Viena vertus, jis sugebėjo suvaldyti visiškai išsitaškiusią istoriją, pastatyti ją bent į kažkokius aiškesnius rėmus ir žiūrint filmą nesijaučia pakankamai ilga trukmė. Filem pasakojama istorija tikrai turi problemų su nenuoskelumu, bet tai sugebama paslėpti po gal ir keistai skambančiais, bet bendrame fikcinės visatos kontekste visai logiškai atrodančiais paaiškinimais. Kita vertus, ganėtinai keistų ir nelogiškų sprendimų pasitaikė, todėl kelis kartus buvo galima pagauti savo galvojant – kodėl viskas vyksta taip? Kas čia ir kaip?
Dar kalbant apie patį siužetą, įdomus ir kitas dalykas. Studija visais įmanomais būdais bandė „užglaistyti“ visas negandas, persekiojusias „Blyksnį“ ir jiems tai visai neblogai pavyko. Dar prieš kelis mėnesius filmas buvo parodytas keliuose renginiuose, po kurio išėję fanai alpo nuo filmo gerumo, kokybės, pasakojo, jog tai geriausias superherojų filmas per visą istoriją. Tą patį sakė ir naujasis „DC“ studijos vadas bei režisierius Seanas Gunnas, o taip pat teigiamai apie filmą atsiliepė aibė žinomų aktorių, kurių tarpe yra ir Tomas Cruise‘as bei Stephenas Kingas. Taigi, marketingas veikia ir žmonės tiesiog pamiršo. Tačiau atėjus į filmą su pačiais aukščiausiais lūkesčiais galima ir likti nusivylus. Siužetas nėra naujas, juolab, kad dar iki pat šiol buvo vystoma pati „Blyksnio“ istorija ir televizijos seriale. Ir taip, filmas paremtas komiksų „Flashpoint“ serija, kurios bent dalis tikrai atsispindi filme, tačiau tai, ką mačiau filme, nepateisino tų dirbtinai sukeltų lūkesčių. Bet čia norisi pabrėžti kitą dalyką. Tai, kad filmas nepateisino lūkesčių, nereiškia, kad jis buvo blogas. Jokiu būdu. Jei žiūrėtume bendrame „DC“ studijos kontekste, sakyčiau, kad tai geriausias „DC“ filmas, kokį esu matęs. Scenaristai puikiai padirbėjo su pačiu personažu, atskleidė jo savotišką paprastumą ir lengvą vėjavaikiškumą, nors šis žodis gal ne visai tikslus. Iš esmės, tai vienas šviesesnių „DC“ visatos personažų, tad ir humoras čia puikiai tiko. Jo gal buvo kiek per daug, bet vis tiek tiko. Gal būtent dėl per aukštų lūkesčių, asmeninį Bario istorija ir tragedija manęs visiškai neveikė, nesukėlė itin daug emocijų, dėl kurių jaustum palengvėjimią ar skausmą, ar dar kokias stipresnes emocijas, dėl kurių norėtųsi išspausti ašarą, nors bežiūrint ir buvo aišku, kuriose vietose šios emocijos turėtų prasiveržti.
Bene didžiausia problema su pačiu filmu man pasirodė būtent specialieji efektai. Vietomis jie buvo puikūs, nuostabūs, kad ir kaip juos bepavadinsi – aukščiausiame lygyje. Tačiau tam tikrose scenose ypatingai matėsi specialieji efektai ten, kur jų galėjo net nebūti. Viskas buvo sukurta kompiuteriniu būdu, o tai tikrai nebuvo būtina. Esu tikras, kad žiūrėdami filmą tikrai suprasite, ką aš turiu omenyje, tad neketinu nieko išspoilinti.
Bet labiausiai filme nudžiugino nauji personažai. Jei tiksliau, gal sugrįžtantys personažai. Tai vėl savo rogėse atsidūręs Michaelas Keatonas su Betmeno kostiumu, kuris jam prilipo tą pačią sekundę. Taip pat ir Supermergina Sasha Calle, kuri gal kiek nerangiai, bet įtilpo į personažo kostiumą ir spėjo sukurti personažą, kurį norėjosi palaikyti. Lygiai taip pat smagu buvo ir vėl ekrane kaip Betmeną išvysti Beną Afflecką. Bet geriausia yra tai, ko nepamatysite nei reklaminėje medžiagoje, nei sužinosite šioje apžvalgoje. Filmas tikrai turi staigmenų. Ir jas pamatysite tik kine žiūrėdami šį blokbasterį. Ar jos vertos atbūti visą filmą? Taip.
Po daugybės metų „Blyksnis“ galiausiai pasiekė kino ekranus ir galime tuo pasidžiaugti. Ar jis yra geriausias visų laikų superherojų filmas? Ne. Ar jis geriausias „DC“ filmas? Nors filmas ir nesukėlė tokios „euforijos“ efekto, drįsčiau sakyti, kad taip. Jeigu jau ne PATS, tai bent kažkur ten viršuje. Nepaisant iškylančių problemų istorijoje ar specialiuosiuose efektuose (ko pasitaiko ir kituose filmuose), tai tikrai solidus darbas. Ar jis vertas peržiūros kine? Tikrai taip, nes pasaulio dydį suvokti bus daug paprasčiau tą darant su kokybišku garsu ir vaizdu.
