Kažkas yra pasakęs: režisieriai visą gyvenimą kuria vieną ir tą patį filmą. Žinoma, gal ir per drąsu taip absoliutinti, ypač žinant, kad yra tikrai nemažai tokių, kurie mėgsta eksperimentuoti su žanrais ir stiliais, tačiau kiekviename stereotipe vis tik yra grūdas tiesos (o šiuo atveju – gal net ir gerokai daugiau). Amerikiečių režisierius Wesas Andersonas tikrai yra vienas tų, kuriam ši aksioma, atrodo, buvo sukurta asmeniškai. Jo filmų neįmanoma supainioti su niekieno kito – specifinė spalvų paletė, absurdiškai komiškos situacijos, gausybė intertekstų, personažų ir pusė Holivudo. Viskas tinka ir naujausiam šio režisieriaus kūriniui „Asteroidų miestas“ (angl. „Asteroid City“), kuris buvo pristatytas Kanų festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje.
Trumpai apie filmo siužetą
Žiūrovai filmo pradžioje yra informuojami, kad stebės spektaklį pagal Konrado Erpo (akt. Edward Norton) pjesę (ir tai titrais bei užkadriniu balsu periodiškai primenama). Pjesės veiksmas vyksta išgalvotame Asteroidų mieste, esančiame kažkur Amerikos dykumoje, maždaug 1955 m. Į šį nedidelį miestelį, kuriame be degalinės, užkandinės, meteorito išrausto kraterio ir amžiams nebaigto kelio į niekur nelabai ko daugiau ir yra. Bet būtent čia vyksta jaunųjų kosmoso kadetų suvažiavimas – paaugliai pristato savo išradimus ir su kosmosu susijusius projektus. Viskas gal taip būtų ir pasibaigę – jaunieji kosmoso tyrinėtojai būtų pademonstravę savo pasiekimus, mokslininkai juos apdovanoję, visi paploję, pasidžiaugę ir išsiskirstę. Tačiau nenumatyti įvykiai šį išankstinį scenarijų sugriauna ir gan ilgam įkalina visus čia susirinkusius karantino zona paskelbtame mieste.
Spektaklis filme
W. Andersonas mėgsta fragmentuotą pasakojimą: tai suskaido į atskirus segmentus („Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ / angl. „The French Dispatch“, 2021 m.), tai istoriją pateikia iš laiko perspektyvos („Viešbutis „Didysis Budapeštas““/ angl. „The Grand Budapest Hotel“, 2014 m.). „Asteroidų mieste“ taip pat šokinėjama – iš neva spektaklio į jo kūrėjų erdvę ir laiką. „Neva“ – nes jokio teatrališkumo (na, neskaitant tipinių wesandersoniškų situacijų) ekrane neišvystame, „Asteroidų miestas“ – jums ne koks „Dogvilis“ (angl. „Dogville“, 2003 m.), atrodytų, filmas – kaip filmas, tačiau W. Andersonas žiūrovams nuolat primena, kad tai – spektaklis. Kiekvienas veiksmas anonsuojamas atskira užsklanda ir užkadriniu balsu, aktoriai kartais ima ir tiesiog išeina iš spektaklio (kurį ką tik, dar prieš akimirką, užsimiršę laikėm filmu) į Konrado Erpo ir spektaklį režisuojančio Šuberto Gryno (akt. Adrienas Brody) laiką. Vargu, ar toks pateikimas ką nors keičia iš esmės – labiau panašu į kaprizingą žaidimą (ir užsižaidimą) forma, o ne turiniu. Priešingai – tas šokinėjimas ir tie anonsai, skelbiantys, kurį veiksmą su kuriomis scenomis dabar matysime, paverčia šį filmą labai fragmentuotu.
Personažų gausa
O taip. Ką jau mėgsta W. Andersonas savo filmuose, tai mėgsta – daug personažų. Labai daug personažų. Žinoma, labai sunku visiems padalyti ekrano laiką ir skiriamą dėmesį. Tas dar labiau prisideda prie jau minėto šio filmo fragmentiškumo: šokinėjama ne tik tarp „spektaklio“ ir „realybės“, bet ir nuo vieno prie kito penkto dešimto niolikto personažo.
Kad ir kiek jų čia bebūtų, vis tik vienas, bent jau nominaliai yra pagrindinis – tai karo fotografas Ogis Stynbekas (akt. Jason Schwartzman), kurio keturiolikmetis sūnus dalyvauja tame kosmoso kadetų sąskrydyje. Ogis fotografuoja aplinką, kaupiasi vaikams pasakyti apie jų mamos mirtį, ir ilgesingai stebi savo Asteroidų miesto „kaimynę“ kino žvaigždę Midžę Kembel (akt. Scarlett Johansson), su kuria iš trūkinėjančių pokalbių mezgasi abipusė simpatija.
Vis tik atrodo, kad „Asteroidų miesto“ personažai yra daugiausia tik „dėl skaičiaus“ (ar dėl to, kad kokį nors žinomą aktorių reikėjo įtraukti į W. Andersono filmą), todėl akivaizdu, kad daugiausia jie visi yra tiesiog jokie. Gražūs, spalvingi, tarsi išlipę iš vintažinio žurnalo, tačiau tokie, apie kuriuos pasibaigus filmui nelabai yra ką pasakyti ar prisiminti.
Įdomiausios, ko gero, atrodo trys mažos mergaitės – raganaitės, Ogio Stynbeko dukterys – tokie savotiški wesandersoniški negailestingi pimpačkiukai. Tikrai gaila, kad ekrano laiko jos gavo tiek nedaug.
Holivudo plejada
Dar vienas skiriamasis W. Andersono filmų bruožas – į savo filmus įtraukti kuo daugiau Holivudo aktorių. Ir ne šiaip aktorių – o pirmo ryškumo. Tokių, kurių vardai ir veidai kalba patys už save. Tad čia išvystame (ilgiau ar trumpiau šmėstelint ekrane): Scarlett Johansson, Tomą Hanksą, Jeffrey Wrightą, Tildą Swinton, Edwardą Nortoną, Adrieną Brody, Lievą Schreiberį, Rupertą Friendą, Steve Carrelą, Mattą Dilloną, Willemą Dafoe, Margot Robbie… na, ir gal kiek mažiau žinomą, bet iš vieno W. Andersono filmo į kitą migruojantį Jasoną Schwartzmaną.
Bėda ta, kad kaip ir krepšinyje, kur superžvaigždžių komandoje visi negali būti lyderiai, taip ir čia visi negali gauti pakankamai laiko ir atskleisti personažų – net jei būtent to W. Andersonas ir siekia, vis tiek tenka pripažinti, kad „Asteroidų miestas“ panašus į persotintą tirpalą.
Aktoriai
Tad iš tikrųjų tokio tipo filme labai sunku tinkamai įvertinti aktorių pasirodymą. Suteikto laiko ir į jį įspraustų personažų, kuriems, be kita ko, primesta wesandersoniška ironija, rėmuose – ko gero, neblogai. Bet turbūt dėl to primesto dirbtinumo, lėliškumo W. Andersono filmus mėgsta ne visi. Nė vienas iš vaidmenų šiame filme nebus TAS vaidmuo, pagal kurį atsimintume vieną ar kitą aktorių, nė vienam neatneš Oskaro statulėlės (ar bent nominacijos).
Techninė pusė
Yra ir dar vienas bruožas W. Andersono kūrinius iš kitų išskiriančius taip, kad per kilometrą matyti. Tai tik jam būdingas koloritas. W. Andersonas mėgsta švarias, grynas, dažnai – pastelines spalvas. Tik tiek, kad realybėje tokios – pižaminės žydros, cukraus vatos rausvos, turkio ir blyškaus akvamarino – atspalvių koncentracijos vienoje vietoje nebūna. W. Andersonas ekrane kuria savo pasaulį – švarų, spalvingą, išgrynintą, kas kartais suveikia kaip magija, o kartais – kaip bergždžias sterilumas.
Kaip ir visa kita, techninė pusė vėlgi atrodo labiau naudojama ne iš būtinybės, o tiesiog iš noro pažaisti kiną. Garso takelis atitinkamai arba ironizuoja, arba užduoda linksmą toną, arba nuteikia romantišai, o kartais – gal ir melancholiškai, tarsi bandant sužadinti empatiją personažas. Tačiau dėl anksčiau jau minėtų priežasčių tai telieka bandymu – tiesą sakant, nėra per daug laiko net ir čia stabtelti, nes nespėjus sumirksėti jau šokama kažkur kitur.
Reziumė
„Asteroidų miestas“ – tipinis W. Andersono filmas su visais jam būdingais atributais: ironija, absurdiškomis situacijomis, nuorodomis į kitus kontekstus, gausybe personažų, gausybe juos įkūnijančių pirmo ryškumo aktorių (nepamirštant paties W. Andersono fetišų: T. Swinton, A. Brody, W. Dafoe), ir atitinkama spalvų palete. Bėda, kad pasakojama istorija silpnoka, vyksmas – dirbtinai statiškas, o gausybė veiksnių, lemiančių filmo fragmentiškumą, tikrai nepasitarnauja geruoju. Tad summa summarum gauname tokį labai prabangiai įvyniotą elementariausią guminuką ar ledinuką – tam kartui skanu ir saldu, bet vertės – ne per daugiausia. Net ir mėgstantiems savitą W. Andersono stilių tenka pripažinti – gerai žinomi ingredientai sumaišyti pagal ne kartą patikrintą receptą šįkart nesuveikia – toli gražu ne pats stipriausias filmas šio režisieriaus filmografijoje.
