Princesė Diana labai ilgą laiką buvo laikoma viena mylimiausių žmonių princesių per visą istoriją. Gali būti, kad dabar britų monarchijoje atsirado jos konkurentė, tačiau tragiškas Dianos likimas vis dar išliks apipintas mitais, o jos gyvenimo istorija vis dar domisi tiek filmų, tiek serialų kūrėjai. Kartais, domimasi ne tik žavia išvaizda ar pasakiška istorija, bet ir niūresniu, monarchijai mažiau palankiu pasakojimu. Būtent toks yra naujasis, Oskarui nominuotas filmas „Spencer“.
1992-ieji. Britų karališkajai šeimai priklausančiame Sendringemo dvare Norfolko grafystėje verda pasiruošimai Kalėdoms. Būtent šiame dvare didžiausias metų šventes sutiks karalienė Elžbieta II ir visa jos šeima. Į Norfolką atvyksta ir princesė Diana. Per dešimtmetį, praleistą santuokoje su princu Čarlzu, ji apie karališkąją šeimą ir jos papročius bei prievoles sužinojo daugiau nei pakankamai. Dianai jau nebėra paslaptis ir Čarlzo romanas su kita moterimi – Kamila. Nors šimtą kartų mieliau būtų bet kur kitur, tik ne čia, dėl savo mylimų berniukų Viljamo ir Hario princesė nusprendžia sukąsti dantis ir apsimesti, kad viskas yra puiku.
Už filmo apie „širdžių princesę“ kūrimo vairo stojo tikrai pažįstamas žmogus, kuris jau kartą kūrė vienos žinomos moters portretą kine. Tai režisierius Pablo Larrain, dar 2016 metais sukūręs „Žakliną“, filmą apie Žakliną Kenedi. Taigi, stiprių ir gal net ne visai tobulų moterų pasaulio sukūrimas pažeidžiamiausiais jų laikotarpiais Pablo tikrai nėra naujiena. Ir jis savo patirtį pernešė būtent į „Spencer“ aikštelę. Ir taip, galbūt vietomis ši vizija kiek sušlubuodavo, bet visus trūkumus sugebėdavo užglaistyti tiesiog stulbinantis aktorinio kolektyvo pasirodymas.
Išskirtinai įdomus būtent „prieigos“ taškas link istorijos. Pirmiausia, tai apibūdinti filmą galima taip – jis yra itin sunkus. Žmogiškai, itin sunku stebėti kitą kenčiantį žmogų. Ir nesvarbu, kad tai dalinai net nėra fizinės kančios, nors netrūksta ir jų. Kartais net galima pagalvoti, nuo ko gali kentėti žmogus, turintis viską? Šlovę, turtus, lyg ir lengvą gyvenimą. Bet nuolatinis dėmesys, spaudimas iš šeimos, žinia, kad tavo artimas žmogus yra neištikimas su kitu ir tu dėl to nieko negali padaryti. Kai aplinka net atrodo specialiai stengiasi tave sužlugdyti. Ir tu gali remtis tik į savo vaikus. Tuos, kurie yra nekalti ir dar neturėtų būti įsukti į visas suaugusių žmonių problemas. Kaip psichologinės traumos virsta vos ne haliucinacijomis ir fizinėmis kančiomis. Šis filmas gvildena tiek daug temų, kad, atrodytų, net sunku susigaudyti, tačiau viskas vyksta viename asmenyje ir galiausiai, viskas susipina į vieną užburtą ratą. Kai patiriamas lūžis ir atrandama pabaigos pradžia. O gal nauja pradžia? Šis aspektas tikrai palies kiekvieną žiūrovą ir kiekvienas jį supras skirtingai, tačiau paprastai žodžiais apibūdinti šių per tris filme rodomas dienas apibūdinti praktiškai neįmanoma, tai reikia išgyventi.
Visa ši pusiau magiška, pusiau psichozinė patirtis yra sustiprinama tiesiog meistriško garso takelio. Jis toks intensyvus, kad vietomis darosi net sunku kvėpuoti. Sunku kvėpuoti ne tik Dianai, bet ir tau, sėdinčiam kino salėje. Kai tu tiesiog gali išgirsti širdies dūžius savo pasąmonėje, o fone net iki skausmo griežia styginiai instrumentai. Prie bendro vaizdo prisideda ir retro stiliumi perteikti vaizdai, kurie sukuria būtent 1992 m. atmosferą. Lyg iš tiesų, sėdėtum pilyje Norfolke ir išgyventum kartu su Diana bei kitais monarchijos atstovais.
Ir, visgi, patį didžiausią darbą atlieka aktoriai. Kristen Stewart tikrai nėra ta aktorė, kuri patiktų masėms. Savo reputaciją po „Saulėlydžio“ aktorei tenka tvarkyti jau daug metų, o šis šleifas velkasi iki šių dienų, taip pat kaip ir jos partneriui Robertui Pattisonui. Nepaisant to, tiek pastarasis, tiek Kristen yra itin plataus spektro profesionalai ir šiame filme Kristen tą įrodo. Ji sukuria tokį Dianos portretą, kokio mes nesame matę. Jis nėra saldus, gražus, jame daug skausmo, širdgėlos ir šiek tiek meilės. Meilės vaikams, meilės draugui. Bet nebūtinai meilės sau. Tai vienas nuoširdžiausių vaidmenų, kokį teko regėti per pastaruosius metus, kai vietomis gali net susitapatinti su personažu, nepaisant visuomenės sluoksnio, lyties ar pasaulio suvokimo. Puikus, iš ties, labai įtaigus darbas. Ir nors filme iš esmės kiti veikėjai smarkiai nublanko, ryškesnis buvo tik Timothy Spallas. Jo veikėją apibūdinti žodžiais nelengva, bet personažas ne vieną kartą tiesiog kėlė šiurpą. Ir per visą filmą taip ir nesugebėjau suprasti – patinka jis ar jaučiu jam neapykantą. Ir visgi, jo personažas be pačios Dianos buvo tikrai įsimintiniausias.
„Spencer“ nėra dar viena istorija apie „širdžių princesę“ Dianą. Tai žmogiškojo „savęs“ ieškojimas jau būnant savo psichologinės savijautos užribyje. Tai ypatingai gražus, estetiškas, bet tuo pačiu ir labai sunkus filmas, priverčiantis išgyventi viską, ką patiria pagrindinė juostos veikėja. Tai retas pavyzdys, kai Holivudo produkcijoje taip giliai nagrinėjamos neigiamos žmogiškosios savybės. Ir tikrai, tai yra drama, kurią vertą pažiūrėti, kad suprastum, koks svoris slėgė vis dar mylimą, kad ir tragišką gyvenimo pabaigą turėjusią princesę Dianą.
