Be George’o Clooney meistriškai atliktų vaidmenų, suteikiančių neeilinio žavesio turbūt bet kokiam filmui, sunku būtų įsivaizduoti ką dar bendro gali turėti tokie filmai kaip veiksmu bei humoru alsuojanti Oušeno trilogija ir fantastinis, tačiau labai jautrus bei gilus trileris „Soliaris“. Visgi, juos jungia Stevenas Soderbergas – įvairiausių žanrų palete žiūrovus jau spėjęs nustebinti režisierius, besislepiantis po tokiais filmais kaip „Užkratas“, „Narkotikų kelias“ ar net „Magiškasis Maikas“.
Be to, kad jis yra vienas jauniausių Auksinę palmės šakelę pelniusių režisierių, Soderbergas niekada nevengė eksperimentuoti. Bandydamas žiūrovui perteikti bet kokią istoriją, kuri jam tik pasirodo įdomi, nuolat naudodamas naujas prieigas ir technologinius sprendimus, Soderbergas pabandė įžengti ir į kosmosą. Tai jis padarė su fantastine drama „Soliaris“ – emociškai slogia, tačiau pakankamai „žemiška“ juosta, priverčiančia susimąstyti apie santykį su savimi ir kitais.
Siužetas
Filmo siužetas sukasi apie Krisą Kelviną (akt. George Clooney) – vienišą vidutinio amžiaus rutinoje įsisukusį psichologą, gyvenantį netolimoje ateityje. Vieną dieną Kelvinas sulaukia paslaptingos žinutės, kurioje jo senas draugas prašo padėti ištirti kosminiame laive izoliuotos mokslininkų komandos būklę. Pasak draugo, kosminiame laive įstrigusi mokslininkų komanda dėl kažkokių priežasčių negali grįžti į žemę.
Nuvykęs į kosminę stotį Kelvinas sužino, kad kosminis laivas skrieja apie mistinę planetą Soliarį, jį čia pasikvietęs draugas yra nusižudęs, o kiti du mokslininkai yra apimti baimės ir kliedesių. Natūraliai kyla klausimas, ar ir Kelvinas pats turės imunitetą mistinei aurai, gaubiančiai laivą. Atsakymas paaiškėja, kai jau po pirmosios nakties kosmose Kelvinas atsibunda šalia savo neseniai mirusios žmonos Rėjos, kuri atgyja netikėtu pavidalu. Susitikimas su velione jam tampa galimybe pakeisti praeities santykius, kurie jam atnešė neįveikiamą kaltės jausmą ir sąžinės graužatį.
Fantastikos ir psichologinės dramos sintezė
Būtent pastaroji siužetinė linija, iliustruojanti buvusius ir esamus Kelvino bei jo netikėtai atgijusios žmonos Rėjos santykius, ir suteikia filmui didžiausią išskirtinumą – „Soliaris“ nėra vien tik tradicinis populiariosios fantastikos filmas. Soderbergo versijoje į vieną organišką siužetą susipina už širdies griebianti romantinė istorija, psichologinis trileris ir filosofijos paskaita.
Filme daugiausia gvildenamos dvi temos – santykis su savimi ir santykis su kitu. Pirmiausia, viso filmo metu galima jausti ore tvyrančius talentingo aktorių dueto įkūnytus niūrius, tačiau žemiškus jausmus – baimę, geismą, sąžinės graužatį ir valios stygių. Pagrindinis herojus, įkūnytas George’o Clooney, turi išsiaiškinti savo prioritetus – ar svarbiau racionalus protas, ar siekis ištaisyti praeities klaidas bei begalinė meilė moteriai, kuri nusprendė pasitraukti iš gyvenimo dėl tarp judviejų įvykusio konflikto. Antra, pasitelkiant filmo veikėjams pasirodančius mirusių mylimų žmonių antrininkus, juostoje akcentuojama, jog santykiuose su kitu žmogumi mes įprastai kitą matome tokį, kokį susikuriame savo galvoje. Tampa šiek tiek ironiška, kad santykiai realiame gyvenime yra analogiški tiems, kuriuos juostoje sukuria Soliario planetos keistas poveikis. Mes iš tikrųjų nepažįstame kito žmogaus – ką, mes pažįstame, yra tiesiog viskas, ką mes žinome apie tą kitą žmogų. Ir čia negelbėja net empatija – mes tikimės, kad ši padės suprasti kitus, tačiau iš tikrųjų ji tik parodo, kaip mes jaustumėmės, jei būtumėme kažkuo kitu.
Ne pirmas bandymas ekranizuoti „Soliarį“
Soderbergo „Soliaris“ nėra pirmasis bandymas ekranizuoti lenkų rašytojo Stanislavo Lemo fantastikos knygą „Soliaris“, išleistą dar 1961 metais. Tai 1972 metais pirmiausia jau bandė padaryti rusų režisierius Andrėjus Tarkovskis, į komandą pasikvietęs ir Donatą Banionį, kuriam šis filmas tapo vienu svarbiausių vaidmenų jo karjeroje.
Visgi, kaip teigia kritikai, Soderbergo versija, prie kurios prisidėjo ir Jamesas Cameronas, dabar jau žinomas dėl tokių šedevrų kaip „Titanikas“ ar „Avataras“, šiek tiek skiriasi nuo savo pirmtakų. Soderbergo versija įprastai laikoma šiek tiek „popsiškesne“. Naujausiame filme, lyginant su Tarkovskio versija, šiek tiek stinga S. Lemo gvildenamų filosofinių temų. Soderbergo ir Camerono filme taip pat žymiai labiau jaučiamas draminis romantinės siužeto linijos akcentavimas, tačiau sveikintina yra tai, kad režisierių komanda sugeba išlaikyti savitą subtilumą. Taip pat išskirtina, kad rusų filmas trunka beveik tris valandas, o amerikiečių perpus mažiau. Galų gale, senos ir naujos adaptacijos ko gero objektyviai įvertinti neįmanoma, nes abiejų filmų pagrindinės idėjos yra skirtingos, o Soderbergą reiktų pagirti vien už drąsų žingsnį kurti antrąją ekranizaciją.
Įdomi yra ir pirmosios ekranizacijos istorija. Rusų „Soliario“ versija buvo sukurta netrukus po Junginėse Amerikos Valstijose 1968 metais pasirodžiusio Stenley’io Kubricko filmo „Kosminė Odisėja: 2001“. Taigi, panašu, kad tuometinė politinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija (arba šaltasis karas) tarp JAV ir SSRS vyko ne tik ginklavimosi varžybom ar pasiekimais kosmose, bet ir kine.
Apie aktorius ir techninius dalykus
Aktorių pasirodymas tikrai gali būti laikomas vienu didžiausių filmo privalumų. Režisieriaus taip pamėgtas ir jau kitose jo juostose pasirodęs G. Clooney talkino ir kuriant „Soliarį“ – jam buvo nusiųstas scenarijus pagal tuo metu pasirašytą kontraktą. Aktoriaus vaidyba, kaip ir daugelyje kitų juostų, atrodo organiškai įtikinama, o šįkart moterų džiaugsmui galėjome net keletą kartų išvysti ir nuogą jo užpakalį. Aplodismentų verta ir Natascha McElhone, atlikusi į Kelvino gyvenimą sugrįžusios žmonos vaidmenį, kurios mąslus ir niūrus, tačiau tuo pačiu fatališkas, žvilgsnis turėjo prikaustyti prie ekrano kiekvieną žiūrovą. Kiti du aktoriai iš kosminio laivo – Viola Davis ir Jeremy Daviesas – nors ir pasirodė epizodiškai, tačiau lūkesčius pateisino. Kai didžioji filmo veiksmo dalis vyksta vienoje erdvėje (šiuo atveju, kosminiam laive) aktorių vaidyba tampa labai aktuali.
Nors šis filmas teoriškai yra apie kosmosą – čia „Žvaigždžių karų“ specialiųjų efektų neišvysite. Vienintelis dalykas, liečiantis specialiuosius efektus – tai pati Soliario planeta. Nuolat banguojanti, kaip ir pagrindinių veikėjų emocijos, ši suteikia filmui dar daugiau paslaptingumo.
Reziumuojant filmą
Nors nuolatinis kritikų naujausios „Soliario“ juostos lyginimas su kino pirmtaku ar užrašyta istorija ne visada būna Soderbergo naudai, reiktų išskirti kelis dalykus. Kaip ir minėta, Tarkovskio ir Soderbergo juostų lyginimas negali būti pakankamai objektyvus dėl kelių dalykų. Pirmiausia, Tarkovskio juosta buvo sukurta trimis dešimtmečiais anksčiau nei naujoji, kas kiša koją lyginant techninius sprendimus. Taip pat abu filmai pagrindinius štrichus deda ant skirtingų egzistencinių temų, taigi, filosofiniu aspektu jų palyginimas irgi nėra racionalus. Galų gale, nors Soderbergo „Soliariui“ dažnai klijuojama „popsiškesnė“ etiketė, nieko kito tikėtis ir nereiktų – juostos komandos sąraše puikuojasi žymūs Holivudo aktoriai ir režisieriai, taigi, šį filmą prie nekomercinių priskirti būtų mažų mažiausiai kvaila.
Trumpai tariant, iš Soderbergo juostos „Soliaris“ nereiktų tikėtis fantastikos elementų kupino trilerio. Šiam filmui labiau tiktų tokie epitetai kaip „jautru“, „gilu“ ir net „žemiška“. Dėmesį prikaustanti aktorių vaidyba ir jausmai bei įtaigūs dialogai, ko gero, tampa pagrindine filmo ašimi, kuri kartais priverčia net užsimiršti, kad veiksmas vyksta netolimoje ateityje kosminiame laive.
