Jeigu brolių Coenų geriausi darbai yra susiję su gebėjimu George‘ą Clooney nuolat paversti naiviu ir aplinkoje nesusivokiančiu kvailiu, panašų talentą turi ir Stevenas Soderberghas, stebuklus išdarinėjantis su Mattu Damonu. „Oušeno“ trilogija yra prikimšta pavydėtinai gerų aktorių ir (galbūt kartu su Bradu Pittu) nei vienas iš jų nežiba taip, kaip M. Damonas, vaidinantis visad drebantį, savimi nepasitikintį ir plėšiko karjeros norintį siekti vaikiną, su savo talentu pasimetusį tarp savo srities profesionalų.
„Informatorius“ apie tą M. Damono veikėją pastato visą filmą. Juosta yra paremta tikrais įvykiais, kuomet dešimtojo dešimtmečio viduryje M. Damono įkūnijamas Markas Whitacre‘as bendradarbiavo su FTB ir atskleidė didelį kelių kompanijų susitarimą manipuliuoti lizino kainomis, kas vėliau nuvedė iki dar nematyto masto teismų ir baudų. Filmas, tiesa, pastarosiomis detalėmis domisi mažiau nei pačiu Marku, bipoliniu sutrikimu sergančiu, morališkai keistu ir dažnai juokingu žmogumi, kuris gali būti geriausias M. Damono vaidmuo jo karjeroje.
Kaip visada su panašiais filmais ir veikėjais, taip ir čia komedijos yra daug ir dviprasmiškos. Linksmiausia filmo dalis yra susijusi su Marko nesugebėjimu apsispręsti, kam ir kaip jis nori padėti. Jis nuolat mėtosi nuo savo šeimos prie FTB, bendradarbių ar hipotetinių situacijų, kas natūraliai reiškia, jog tikrų sąjungininkų jis turi mažai (jei išvis turi). Marko elgesys niekad nesutampa su žmonėmis, su kuriais jis bendrauja, ir ta priešprieša visad yra nuostabi, kai veikėjai nesupranta kalbantys apie skirtingus dalykus ir pusiau susišneka, tokiu būdu priimdami kvailus, katastrofiškus ir juokingus sprendimus.
Tuo pačiu Marko istorija yra ir tragiška bei liūdna, ko filmas nesiekia išryškinti ir pateikia pakankamai užuominų žiūrovams, kad jie tai išsiaiškintų patys. Marko pusiau slapta ir iki galo nediagnozuota kova su bipoliniu sutrikimu, reiškianti jo susiskaldymą nuotaikos, minčių ir elgesio prasme, šio filmo kontekste dažniausiai yra pateikiama juokingai. Tai kartu reiškia, jog jis yra įkalintas neapsisprendimo rate ir jo sprendimai yra ne tiek neapgalvoti, kiek lemti jo besikeičiančios būklės, o reikiamos pagalbos jis galiausiai ir nesulaukia. „Informatorius“ žūtbūt visą istoriją apipila komedijos prieskoniais, nuo linksmų montažų iki kaip niekad juokingos ir efektingos Marvino Hamlischo muzikos, tačiau S. Soderbergho filmuose po komedija visuomet slypi kažkas įdomesnio ir gilesnio, ką galima pamatyti ir šiuo atveju.
Visame tame puikiai išlaviruoja M. Damonas, vaidinantis neaiškius ūsus ir simbolišką viršsvorį turintį, nuobodžių ir nematytų spalvų švarkais besirengiantį vyrą. Tiek ramiąją, tiek energingąją Marko pusę M. Damonas pateikia puikiai, į jas atsiremdamas visu kuo ir ramumą pateikiantis kartais net slopinančiai, o aktyviaisiais momentais negalintis nurimti nei sekundei. Visgi nuostabiausia jo pasirodymo dalis yra veikėjo pastovioji savybė: nuolatinis nerimas ir šioks toks drebėjimas, vedamas visuomet lydinčio nepasitikėjimo savimi. Drebantis M. Damono balsas sunkiose situacijose ar visiška panika sunkesniuose epizoduose yra subtilūs elementai, kurie galėjo aktoriui atnešti bent jau Oskaro nominaciją. Komedijos Oskaruose dažniausiai yra automatiškai atmetamos, net jeigu šis pasirodymas buvo sudėtingesnis už daugelį verksmingų dramų.
„Informatoriaus“ bet kokiu atveju nesumaišysi su kito režisieriaus filmu, kadangi šis yra apipiltas visomis įmanomomis S. Soderbergho klišėmis, kartu su greitai judančiu siužetu, momentiniais įsimintinais veikėjais bei juos vaidinančiais aktoriais ir ilgais montažais, kurių jo filmuose nebus per daug. Tik S. Soderbergho filmuose, kad ir kiek juose būtų garsių aktorių, didžiausia žvaigždė būna pats režisierius, o „Informatorius“ yra nuostabus tuo, kad jis visą darbą ir šlovę atiduoda M. Damonui. Tik dėl aktoriaus apgaulingumo filmas yra toks įdomus, pristatantis save kaip komedija ir pateikiantis tragišką ir skaudžiai beprasmišką vieno žmogaus istoriją. Kuo daugiau M. Damonas turės tokių vaidmenų, tuo pasauliui bus geriau.