Šnipas iš U.N.C.L.E.

The Man From U.N.C.L.E.

Kultinis britų režisierius Guy‘us Ritchie‘is, kurio unikalus stilius tapo jo firmine vizitine kortele kriminalinių komedijų žanre, pristato dar vieną linksmą, itin kokybiškai sukaltą ir kultiniu septintojo dešimtmečio amerikiečių šnipų serialu paremtą perdirbinį.

Naujasis „Šerloko Holmso“ dilogijos, „Rokenrolos“, „Revolverio“, „Vagišių“ bei „Lok, stok arba šauk“ kūrėjo darbas, skirtingai nei jo ankstesnieji darbai, nustebina naujovėmis. Daugelio pasaulio kino aistruolių pamiltą ir unikalų pasakojimo stilių, kuris šį sykį iš dalies primena komiksų ekranizaciją, kino kūrėjas sujungė su paskutiniais dviem, pačiais pelningiausiais, darbais pasakojančiais apie legendinį seklį.

Apie ką mes čia…

Geriausias CŽV agentas Napoleonas Solo ir geriausias KGB šnipas Ilja Kuriakinas žaidžia itin pavojingą žaidimą, kol vieną gražią dieną jie abu priverstinai, savo valstybių vadovybių įsakymų, tampa porininkais. Jų tikslas – sustabdyti tuos, kurie pasinaudoję branduoliniu ginklu siekia pasaulyje sukelti trečiąjį pasaulinį karą. Nesutarimai ir nuolatinės agentų iš skirtingų barikadų pusių pastabos vienas kitam nepriveda prie jokių racionalių veiksmų, o kai dar jiems prieš nosį mosikuoja gražuolė mechanikė, užduotis tampa dar sudėtingesnė ir tiesiog neįmanoma…

Kūrinio vidus

Nors šiais metais šnipų tema ir akivaizdžios Holivudo tendencijos dominuoja, tačiau negalima nepastebėti ir to, kad kiekvienas šios temos atstovas reprezentuoja visiškai skirtingą stilių, pasakojimo manierą ir, kas svarbiausia, jų istorijos skiriasi viena nuo kitos kaip ledkalnis nuo ugnikalnio. Jau turėjome ir tikrai kietą, juodo humoro nestokojantį veiksmo filmą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, po jo sekė kol kas smagiausia metų komediją „Ji – šnipė“, o visai nesenai, vos prieš keletą savaičių, sulaukėme ir naujo Itano Hanto pasirodymo penktoje „Neįmanomoje misijoje“. Dabar laikas atėjo britiškai, intelektualiai ir ganėtina stilingai juostai, kurią pasiryžo pastatyti kultinis režisierius G. Ritchie‘is.

Paskutinysis G. Ritchie filmas – antroji „Šerloko Holmso“ dalis – pasirodė prieš ketverius metus. Kol viso pasaulio gerbėjai laukia dilogijos tęsinio, kino kūrėjas lepina mus žinomo septintojo dešimtmečio serialo „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ pilnametražiu perdirbiniu. Tai jau nebe pirmas kartas, kai žinomos anų laikų daugiaserijinės komedijos virsta į filmus. Lygiai tas pats atsitiko ir su „Ieškokite Gudručio“, kurio naujoji vizija į kino ekranus atkeliavo dar 2008 metais. Žinoma, atsižvelgus į tai, kas režisavo aną filmą, ir kas atsisėdo į režisieriaus kėdę kurti „Šnipo iš U.N.C.L.E.“, nelieka abejonių, kad būtent naujasis filmas, dar net jo nepažiūrėjus, nugali.

Juosta pradedama itin įtempta įžanga, žiūrovams leidžiama susipažinti su pagrindinių juostos herojų duetu iš skirtingų barikadų pusių. Šmaikščiai, žaviai ir itin kokybiškai pristatomi ne vien tik filmo pagrindiniai personažai, bet ir laikotarpis, kai pasaulis buvo pasiruošęs dar vienam karui dėl JAV ir tuometinės Sovietų Sąjungos nesantaikos. Šaltojo karo tema kine paskutiniais metais ne taip dažnai gvildenama, bet tai gal net ir į naudą, nes nepabodusi tema puikiai susižiūri bendrame šio filmo kontekste apie abiejų nacijų šnipų veiklą po ta pačia vėliava. Filmo siužetinės linijos pateikimas ir istorijos vystymas nepabosta, o gerai apgalvoti, ironiški juokeliai dar tik pagyvina veiksmo ir įtampos kupiną fiestą visiems žanro gerbėjams. Žinoma, čia nebus tokių kietų gaudynių kaip „Neįmanomoje misijoje“, bet tai ne problema, nes filmo tikslas parodyti mums besipykstančių tautų bendradarbiavimo vaisius, o ne beprasmius susišaudymus. Nepamirškime ir apie itin taikliai pavaizduotą lingvistinį pamatą. Herojai kalba keliomis kalbomis – italų, vokiečių, rusų, anglų. Kai kurie šneka su akcentu, bet tai daug geriau, nei anksčiau gana dažnas amerikiečių kino kūrėjų įprotis leisti visų šalių atstovams kalbėti viena – anglų – kalba.

Veiksmą – jo čia buvo ir jis buvo pateiktas iš itin geros perspektyvos. Ko reikia šnipų filmams? Agentų, kurie lenda į pavojingiausius taškus ir bando nepastebimai pasišalinti, o, kai tas nepavyksta, jie išnaudoja visą savo potencialą ir bando daryti tokius dalykus, apie kuriuos nepagalvotų kiečiausi kaskadininkai. Kaip ir būdinga geriausiems „Bondo“ filmams, mes turime ir ekstremalų pasivažinėjimą miesto gatvėmis, itin smagiai atrodančias valčių gaudynes (viena smagiausių ir juokingiausių scenų) ir, žinoma, nutrūktgalviškas gaudynes. Visos šios scenos neleidžia atsikvėpti. Įtampos dozės čia gaunama su kaupu, ko negalima buvo pagalvoti prieš einant į šį filmą.

Pasakojimo tonas primena senuosius režisieriaus filmus, kuriais jis pelnė publikos simpatijas. Pirmiausia, nemažai detalių turime iš „Vagišių“, o jas visas puikiai akomponuoja stilizacija perimta tiek iš „Rokenrolos“, tiek iš abiejų „Šerloko Holmso“ dalių. Toks puikus skirtingų pasakojimo būdų kokteilis sudaro originalų šnipų temos ir kriminalinės komedijos žanro pamatą. Tiesa, šiame filme neišgirsime firminių keiksmažodžių, prasidedančių iš „F“ raidės, bet jie nėra būtini – ne tas laikotarpis, ne ta atmosfera ir, tuo labiau, ne ta aplinka. Užtat komediniai elementai ir kupini ironijos dialogai nuteikia gerai net išėjus iš kino teatro, todėl reikia pabrėžti, kad filmo peržiūroje galima tiek patirti įtampos, tiek ir pasijuokti.

Šnekant apie herojus, kurių filme tikrai nemažai, dėmesį galime atkreipti į pagrindinį ketvertą. Iš vienos pusės, pagrindiniai filmo herojai atrodo lyg klišių prišerti veikėjai, bet iš kitos, jie iš humoristinės pusės perteikia tai, kaip atrodė JAV ir Sovietų Sąjungos kova. Lenktynės dėl geriausiojo titulo bei pažangiausių technologijų – visa tai atspindėjo Napoleonas Solo ir Ilja Kuriakinas. Tačiau, kaip nekeista, G. Ritchie‘is pasirinko neišaukštinti amerikiečių ir sukūrė balansą tarp abiejų tautų atstovų. Kartais būtent Ilja buvo malonesnis akims nei jo kolega Napoleonas, kuris neatsispirdavo sugundyti moteriškąją filmo herojų dalį. Vyrams talkina gražuolė, coliukiško ūgio mechanikė Gabė. Nors ji ir įsipaišo į bendrą juostos foną, bet tarp jos ir šnipų nėra chemijos. Juokinga, nes tą ryšį galima pastebėti tarp Napoleono ir Iljos. Kaip minusus galima paminėti itin necharizmatišką blogietį. Jeigu dažniausiai tokio tipo juostose pateikimi galingi priešininkai, tikri blogio įsikūnijimai, tai šiame filme turime du išlepintus aristokratus, kuriems iš nuobodulio norėjosi pažaisti karą. Gaila, bet ties antagonistais buvo prašauta. Kiti filmo personažai, kaip ir pats „U.N.C.L.E.“ vadovas, ekrane ilgai neužsilaikydavo, užtat visi jie turėjo šarmo ir suteikdavo papildomo žavesio scenoms, kuriuose pasirodydavo.

Juosta nėra sudėtinga, ji žiūrisi lengvai, laikas prabėga greitai, bet tam tikros istorijos ir Šaltojo karo laikotarpio žinios būtinos, norint suvokti juostoje pašiepiamą 1963 metų situaciją. Nors G. Ritchie šiek tiek nusižengė savo pirmiems darbams ir suamerikonizavo naujausią filmą, bet jis išlieka išskirtiniu, britišką prieskonį turinčiu, režisieriaus stilių išlaikančiu filmu, paremtu kultiniu septintojo dešimtmečio serialu. Už tai ir ačiū režisieriui. Filmas modernus, stilingas ir nepabostantis, skirtas ne vienkartinei peržiūrai.

Techninė juostos pusė

Filmas nebūtų toks smagus, jei ne nuostabus kameros darbas, už kurį neabejotinai galima rašyti aukščiausius balus. Kiekviena filmo detalė pabrėžiama kameros darbu, na o pats veiksmas, ypač finalinės gaudynės, atrodo kaip iš geriausių veiksmo filmų. Net šiek tiek priminė „Pašėlusio Makso“ stilių.

Ne ką mažiau svarbus ir filmo montažas. Tai vienas įdomiausių šių metų montažo darbų, kuris priverčia pasijausti lyg skaitytume gerą komiksą ar grafinę novelę. Filme taip pat netrūksta siužetinių vingių, todėl mes negalime nuspėti tolesnių herojų veiksmų, kol pats režisierius nenusprendžia mums papasakoti visų netikėtų situacijų įmantrybių. Garsinis apipavidalinimas be priekaištų.

Kalbant apie muzikinę filmo palydą – čia taip pat dominuoja firminis kino kūrėjo stilius. Šio režisieriaus, kaip ir Q. Tarantino, darbams galioja ta pati taisyklė – eini į jų filmą ir jau žinai, kad garso takelis bus nuostabus. Filme skamba nemažai klasikinių dainų kaip „Bunter Drachen“, kurią atliko Suzanne Douchet, taip pat puikiai įterptos tokios dainos kaip „Il Colpo“, parašyta paties Ennio Morricone ir Ninos Simone „Take Care of Business“.

Tačiau ,net ir puikus operatoriaus darbas, smagi muzika bei nuostabus montažas neprilygsta stilingajai juostos pusei, kurią sudaro ne vien tik vintažiniai drabužiai ir tobulai atkartotos to laikotarpio mados, bet dar ir prašmatnios dekoracijos, namų interjeras ir šukuosenos. Visiems tiems, kurie pamišę dėl klasikinių filmų ir septintojo dešimtmečio juostų kaip „Pusryčiai pas Tifanį“, šis filmas taps tikru perlu mados ir stiliaus atžvilgiu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir kituose G. Ritchie‘io filmuose, didelis dėmesys atitenka aktorių kolektyvui, kuris čia parinktas tobulai, bent jau kalbant apie pagrindinį vyrišką duetą.

Iš Supermeno vaidmens žinomas Henry‘is Cavillis atliko bene geriausią savo pasirodymą kine. Jis puikiai įkūnijo Napoleoną Solo – mergišių, kietą agentą, kurį kadaise dėl vagysčių užverbavo CŽV, ir žmogų, kuris nėra linkęs moralizuoti kitos tautos agento veiksmų. Aktoriaus įkūnijimas šnipas visą laiką rodo savitvardą, emocinį stabilumą, savo veiksmus. Jo pateikimas priminė pirmojo Džeimso Bondo, kurį suvaidino seras Seanas Sonnery‘is, charakterį.

Rusų pusėje Iljos Kuriakino amplua išbandęs aukštaūgis Armie‘is Hammeris taip pat be problemų susidorojo su savo vaidmeniu. Netgi galima teigti, kad jo pasirodymas buvo sudėtingesnis, ypač dėl to juokingo akcento, kuris buvo juntamas viso filmo metu. Priešingai nei H. Cavillio atliktas personažas, Armie‘io suvaidintas Ilja savo nervus šalino įprastiniu būdu – muštynėmis. Bet čia jau stereotipinis rusų paveikslas. Smagus ir pozityvus herojus, kuris sukeldavo daugiausiai juoko kino salėje.

Po „Ex Machina“ pasirodymo, didelio populiarumo susilaukusi Alicia Vikander įkūnijo Gabės charakterį, kuris susižiūri neblogai, tačiau ypatingo šarmo neperteikia. Standartinė gražuolė, kurią pakeisti galėtų bet kas. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitą moteriškos aktorių kolektyvo pusės atstovę Elizabeth Debicki. Ji suvaidino pagrindinę antagonistę Viktorią, kurį taip pat nespindėjo būtinu blogiečiams šarmu.

Antraplaniuose vaidmenyse trumpai, bet užtikrintai bei žaviai pasirodė ir pats Hughas Grantas, Jaredas Harrisas ir Luca Calvanis.

Verdiktas

„Šnipas iš U.N.C.L.E.“ – dar vienas kokybiškai sukurtas kultinio britų režisieriaus G. Ritchie‘io filmas, kuris ne tik apčiuopia jo ankstesnių ir naujausių filmų stilių, bet kartu ir įneša naujų vėjų į kino kūrėjų kūrybą. Juosta taip pat žavi savo preciziškai atkurta septintojo dešimtmečio pradžios atmosfera, žmonių gyvenimo būdo pateikimu, madomis ir itin stilingai perteiktu veiksmu, kuris besitęsia nuo pradžios iki pat šios nuotaikingos ir puikaus humoro nestokojančios, intelektualios šnipų temos juostos finalo.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles