Iki šiol Martinas Bourboulonas kino srityje daugiau reiškėsi kaip režisieriaus asistentas ar antrasis režisierius. Tokiu būdu jis prisidėjo prie Bertrando Tavernier biografinės istorinės dramos „Leidimas pereiti“ („Laissez-passer“, 2002 m.), Jonathano Demme‘o mistinio trilerio „Tiesa apie Čarlį“ („The Truth about Charlie, 2002 m.) bei Jeano – Paulio Rappenau komiškos mistinės dramos „Geros kelionės“ („Bon voyage“, 2003 m.). Po to sekė savarankiškas trumpametražis bandymas, o nuo 2005 m. M. Bourboulonas dirbo prie televizijos serialo, kurio trumputės kelių minučių serijos linksmina televizijos žiūrovus jau gerą dešimtmetį. Tačiau dabar M. Bourboulonas nusprendė grįžti prie šiek tiek rimtesnio kino ir pagaliau susikaupė pirmam ilgametražiui debiutui.
Sutuoktinių pora Florans (akt. Marina Foïs) ir Vincentas (akt. Laurent Lafitte), kartu praleidę daugiau kaip penkiolika metų, nusprendė skirtis. Gražiai ir be pykčių. Tiesiog supratę, kad ilgainiui tampa nebe sutuoktiniais, o tiesiog draugais. Poros pažįstamiems tokia naujiena trenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus – nes žvelgiant iš šalies į Florans ir Vincento bendravimą apie jokias skyrybas negalėtum net pagalvoti. Būsimi eks sutuoktiniai taip pat be pykčių susitaria ir dėl turto dalybų bei vaikų globos. Belieka nelinksmą žinią pranešti vaikams – paaugliams dvyniams Matijui (akt. Alexandre Desrousseaux) ir Emai (akt. Anna Lemarchand) bei jaunėliui Žiuljenui (akt. Achille Potier). Tačiau viskas pasisuka kiek kitaip, kai tiek Florans, tiek Vincentas gauna labai patrauklius darbo pasiūlymus. Vėjo jėgainių statybai vadovaujančiai inžinierei Florans siūloma pusmečiui vykti į Daniją, o akušeriui – ginekologui Vincentui patvirtinama stažuotė Haityje – o tai reiškia, kad kažkuriam iš jų reikės pasiūlymo atsisakyti, kadangi nebus kam pasirūpinti vaikais. Iš pradžių Florans linkusi atsisakyti netikėtai pasiūlytos karjeros perspektyvos, tačiau užtikusi savo būsimą eks sutuoktinį neištikimaujant, ji apsigalvoja. Tad vaikų globos klausimas itin paaštrėja. Tik ne taip, kaip dažniausiai nutinka besiskiriančioms poroms, kurios nepasidalija, katram atiteks vaikų globa. Priešingai, Florans ir Vincentas ima varžytis dėl to, kuriam iš jų vaikų globa neatiteks. Ir tokiais būdais, kad apie tai sužinojusi kokia nors Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba iš jų bent dešimt kartų atimtų vaikus ir visam gyvenimui apribotų tėvystės ir motinystės teises.
Gana ramiai prasidėjęs visas filmas vėliau pastatytas pagal principą „kuris kurį“ – prasideda nesveikos tėvelių varžytuvės, stengiantis pasirodyti kaip įmanoma blogiau. O žiūrovams, kaip ir poros vaikams, belieka išsižiojus stebėti iki kokio absurdo ribos bus einama. Būtent šis egoistiškumo aspektas, kai įžeista savimeilė ir karjeros ambicijos visiškai ištrina tėvų meilę vaikams ir, dar daugiau, niekuo dėtus juos paverčia nesveiko suaugusiųjų karo aukomis, kur netgi vaikų sveikata pasislenka į antrą planą, šią komediją labai nutolina nuo realybės. Kitas stebinantis dalykas – tiesiog auksinė šių trijų vaikų kantrybė. Kiti jų vietoje jau seniai būtų pabėgę iš namų ir patys prisistatę vaikų teises ginančioms institucijoms.
Filmo centre, žinoma, atsiduria Florans ir Vincentas, bei juos vaidinantys aktoriai Marina Foïs ir Laurentas Lafitte‘as. Filmas sukonstruotas taip, kad šie personažai veikia veidrodinio atspindžio principu – kai vienas vaikams iškrečia kokią kiaulystę, kitas tampa jų užtarėju ir gynėju, tačiau čia pat susizgrimbama, kad tokiu būdu galima pelnyti vaikų globą sau, tad iš karto stengiamasi padėtį ištaisyti prikiaulindamas daugiau nei prieš tai pavyko kitam sutuoktiniui – ir taip toliau, pasaka be galo. Vis tik M. Foïs savo vaidmenį atliko geriau – Comedie Français aktoriui L. Lafitte‘ui koją akivaizdžiai kišo teatrinė patirtis. Nuo išmaniųjų technologijų priklausančius vaikus gana vidutiniškai suvaidino Alexandre Desrousseaux, Anna Lemarchand, Achille Potier – nors, „gana vidutiniškai“ šiuo atveju reikėtų suprasti veikiau kaip komplimentą. Vėlgi, vaikai šiame filme yra daugiau ne subjektai, o objektai, į kuriuos nukreipiama tėvų tarpusavio karo ugnis. Kiti personažai šmėsteli dar trumpiau. Iš jų paminėtinas nebent daugiau kaip šimtą vaidmenų kine ir televizijoje sukūręs Michelis Vuillermozas, šiame filme vaidinantis Florans darbdavį Kutiną.
Nors filmas ypatinga kinematografija nepribloškia, vis tik vandenyne statomų vėjo jėgainių bei statmenų pakrantės uolų vaizdai atrodo įspūdingai. Dažnai filmuojama nestabilia, nuolat judančia kamera – iš nugaros, sekant paskui filmo veikėjus. Atsižvelgus į bendrą filmo koncepciją, kur viskas virsta į ištisą chaosą, ko gero, negalima sakyti, kad toks filmavimo būdas vargina, tačiau stabilumo filmui taipogi neprideda. Garso montažas neblogas, bet tuo pačiu niekuo ypatingai nepasižymintis, o štai vaizdo montažas kartais, švelniai tariant, keistokas. Garso takelis – trankus ir chaotiškas. Iš vienos pusės – lyg ir derantis prie bendros filmo konteksto, iš kitos pusės – tampantis dar vienu chaotiškos mišrainės elementu.
„Prancūziško skyrybos“ – chaotiška, politiškai nekorektiška ir nelabai tikroviška komedija, kurią pravartu pažiūrėti nebent paaugliams, kurie mano, jog už jų tėvus blogesnių tai jau tikrai negali būti. Visiems kitiems šią vidutinišką komediją galima be sąžinės graužaties praleisti. O M. Bourboulono atžvilgiu akivaizdu, kad dešimt metų, praleistų kuriant absurdišku humoru paremtą televizijos serialą, nieko gero nedavė, ir kad savarankiškai į režisieriaus kėdę sėstis jam dar ankstoka.
