Pradedantys kūrėjai visuomet būna kupini entuziazmo. Galbūt ne tie, kurie kuria keturių valandų filmus apie medžių ošimo keliamus egzistencinius klausimus, bet net ir juose galima atrasti kažkokią neeilinę aistrą savai kūrybai. Naujokai bet kokioje meno srityje būna per daug užsispyrę, per daug pasitikintys savo jėgomis, mokantys per mažai reikalingų technikų, tačiau žiūrovai (ar skaitytojai/klausytojai) nesunkiai pajaučia, kad tokio tipo kūriniai būna maloniai atsiriboję nuo visiems įprasto meno ir jų nenušlifuotas pateikimas kartais užburia dar labiau.
Kai Guy Ritchie sukūrė „Lok, stok arba šauk“ (geriausiai arba blogiausiai į lietuvių kalbą išverstą filmą), jis buvo vienas tų pradinukų, sukūrusių tik trumpametražį filmą, sužavėjusį kai kuriuos žmones taip, kad jie skyrė finansavimą 1998 metais pasirodžiusiai pirmajai pilnai G. Ritchie juostai. Viename žymiausių pastarųjų dešimtmečių veiksmo filmų yra pasakojama apie stipriai prasilošusį jaunuolį, privalantį atiduoti skolą vienam turtuoliui ir į pagalbą pinigų surinkimui pasikviečiantį ne itin talentingus nusikaltėlius. Per šį pagrindinį siužetą G. Ritchie gauna galimybę žiūrovams pristatyti daugybę vienas už kitą keistesnių veikėjų.
„Lok, stok arba šauk“ yra grynai britiškas filmas, ir šiuo atveju kalbu tik apie jo gaminimo aplinkybes. Britiškoji kino sistema skiriasi nuo amerikietiškosios ir jeigu G. Ritchie būtų kūręs filmą Amerikoje (ar, visų pirma, būtų buvęs pastebėtas Holivudo), šio filmo scenarijus veikiausiai būtų kitoks. Tokio tipo filmai Holivude yra kuriami kuo labiau koncentruojantis į pagrindinę istoriją ir ją tiesiogiai supančius veikėjus; svarbiausia siužeto linija Amerikoje retai tampa vien pretekstu vienas po kito rodyti vis keistesnius ir vis labiau specifiškus vaizdinius.
Ir visgi „Lok, stok arba šauk“ yra būtent toks filmas. Daugybė žiūrovų atpažins pagrindinį filmo ketvertą, sudarytą iš Dexterio Fletcherio, Jasono Stathamo, Jasono Flemyngo ir Nicko Morano. Jie yra atpažįstami todėl, kad scenarijus juos apibrėžia jau pirmosiomis filmo minutėmis, o kiekviena papildomai su jais praleista scena žiūrovams tampa linksmu priedu. G. Ritchie scenarijus šioje situacijoje yra tikrai efektyvus, greitai ir aiškiai apibrėžiantis visus veikėjus, suteikiantis jiems adekvačią motyvaciją ir nesumenkinantis nei vieno herojaus į gerietį ar blogietį, kadangi visi jie kovoja dėl savęs (ir dviejų senovinių ginklų).
Būtent dėl tokių detalių „Lok, stok arba šauk“ (arba tiesiog dauguma G. Ritchie filmų beigi jis pats) dažnai yra minimas su Quentino Tarantino darbais. Juos tiesiogiai lyginti nematau reikalo ir tai darantys žmonės privalo liautis, tačiau niekas negali paneigti, kad G. Ritchie pasiskolino daugybę elementų iš legendinio režisieriaus filmų. Dešimtajame dešimtmetyje, tiesa, tai darė kone kas antras debiutuojantis režisierius, kadangi „Pasiutę šunys“ ir „Bulvarinis skaitalas“ padarė didžiulę įtaką visai tuometinei kartai, ir nebandyti nekopijuoti tokių filmų būtų neprotinga.
G. Ritchie, tiesa, yra vienas iš nedaugelio, kurie Q. Tarantino stilių perėmė ne pažodžiui. „Lok, stok arba šauk“ dialogai yra vienas įsimintiniausių filmo elementų. Perpildyti keiksmažodžių, jie yra itin specifiniai, kuomet veikėjai kelias minutes gali kalbėtis tik apie neužrakintas duris, bet nei vienas žiūrovas dėl to nepyks, kadangi tai yra daroma efektingai. Specifiniai veikėjai ir dialogai yra didžiausia Q. Tarantino stiprybė, ir net jeigu „Lok, stok arba šauk“ nesugeba savo galybei veikėjų suteikti užtektinai laiko, jų tarpusavio pokalbiai priverčia žiūrovus nesirūpinti į priekį nejudinamu siužetu.
Pati filmo struktūra lygiai taip pat siekia padaryti žiūrovams kuo didesnį įspūdį, ne vien paprastai papasakoti visai įdomią istoriją. Siužeto vinis čia yra atskiros scenos, kurios išėmus iš konteksto atskirai atrodytų kaip visai padorūs trumpametražiai filmai, vienas nuo kito besiskiriantys nuotaika ir tonu, tačiau ilgainiui sudarantys vientisą filmą. Vėlgi, žiūrovai šioje vietoje gal smulkmeniškai ir neatsimins viso siužeto, tačiau galingi monologai apie žolės vagimą ir netikėtai emocinga scena, kuomet su mašinos durelėmis yra pridaužomas žmogus, įstringa tikrai ilgam.
Kalbant apie emocingumą, po jau nesuskaičiuojamos šio filmo peržiūros tik šįkart atkreipiau dėmesį į tai, kaip subtiliai G. Ritchie keičia „Lok, stok arba šauk“ nuotaiką. Niekas nenuginčys, kad tarp filmo pradžios, kai veikėjai kalba apie visiškas nesąmones, ir pabaigos, kai daugeliui žmonių gresia itin rimtas pavojus, yra didžiulis skirtumas tono prasme, tačiau žiūrint filmą jis ateina nepastebimai. Visus nuotaikų pasikeitimus čia diktuoja sąlygos ir filmas nesurimtėja tik todėl, kad kino taisyklės to reikalauja; žiūrovai per porą valandų susipažįsta su veikėjais ir pradeda jais rūpintis, kuo galima pasinaudoti kuriant scenarijų ir galiausiai pastatyti tuos veikėjus į vis nepatogesnes padėtis.
Būtent paskutinis filmo trečdalis, kai galiausiai atsiperka visų veikėjų asmeninės istorijos, yra stipriausia filmo vieta. Trečioji filmo dalis eilinį kartą nėra sukurta pagal standartus, besitęsianti itin ilgai, turinti galvą susukančių posūkių ir toli gražu aiškiai neužbaigianti visų siužeto linijų, tačiau jos išpildymas yra neįtikėtinai smagus ir įsimintinas.
Lygiai toks yra ir visas filmas. Jo idėjos ant popieriaus atrodo ne itin stipriai, kadangi noras sugrūsti tokią galybę veikėjų į paprasto siužeto filmą nėra pats geriausias, tačiau G. Ritchie tai pavyko padaryti taip įsimintinai, kad „Lok, stok arba šauk“ itin sėkmingai pradėjo jau beveik 20 metų trunkančią jo karjerą. Šiame filme yra visi vėliau firminiais tapę režisieriaus kūrybos elementai, nuo visuomet (kartais net per dažnai) tylą užpildančios roko muzikos iki sodrių britų mėgstamų keiksmažodžių, kas tik parodo, jog nuo pat pradžių G. Ritchie žinojo tai, ko nori. Maži suklupimai, tokie kaip nelabai vykusiai išpildytas greitas montažas, žiūrint iš tolo yra absoliučiai beverčiai, nes tai, ką entuziazmo kupinas režisierius padarė su savo pirmuoju filmu, jau yra įėję į kino istoriją.
