Filmų lyginimas tarpusavyje yra viena įdomesnių kino temų, kadangi visos nuomonės būna teisingos. Filmai neegzistuoja vakuume ir jų kūrėjai neabejotinai semiasi idėjų iš kitų kūrinių, kas reiškia, jog juos vertinti visiškai atskirai nėra įmanoma. Ir visgi kiekvienas filmas yra (ar bent jau turėtų būti) atskiras ir, atrodytų, jį žiūrint reikėtų vertinti tik tai, kad yra rodoma ekrane, o ne tai, kuo tie vaizdai skiriasi nuo panašaus tipo filmo.
Vertinti „Vagišius“ dėl to ir yra sunku. Guy Ritchie po „Lok, stok arba šauk“ gavo dar vieną progą sukurti panašaus tipo filmą, ir jis sukūrė praktiškai tą patį filmą. Kartais net nepatogu suprasti, kiek abi juostos yra viena į kitą panašios. „Vagišiai“ vėl pasakoja, na, apie vagišius ir sukčius, susijusius pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis. Visus filmo veikėjus vienija noras gauti neįtikėtinai brangų deimantą, kas į vieną vietą galiausiai suveda boksininkus, lažybininkus, vagis, verslininkus, piktus rytų europiečius ir visą galybę įvairių veikėjų.
Džiaugsmo yra bent jau tame, kad tie veikėjai nėra anksčiau kine matytų žmonių kopijos – jie yra originalūs ir vis dar kalbantys su sodriais britiškais akcentais bei juokaujantys apie itin specifinius britiškus dalykus. Jau su „Lok, stok arba šauk“ buvo galima suprasti, jog tai ilgainiui taps G. Ritchie stiliumi, kai būtent veikėjai, ne istorija privalės vežti visą filmą, ir „Vagišiai“ tai dar labiau išryškina. Tiesa, ne vien pačiomis geriausiomis akimirkomis. Jau pirmosiomis filmo minutėmis, kuomet už kadro girdimas Jasono Stathamo balsas pasakoja žiūrovams apie keistus veikėjus ir dar keistesnes jų pravardes, tampa aišku, kad „Vagišiai“ skirs didžiulį dėmesį bendram siužetui. Taip ilgainiui ir atsitinka, ir filmo eigoje galima pamatyti, kad G. Ritchie istorijos pasakojimo stilius nuo jo pirmojo filmo kiek pasikeitė – „Vagišiai“ kur kas tampriau sukasi apie tiesioginę deimanto vogimo istoriją, o siužetas netampa paprastu pretekstu pristatyti neaiškius veikėjus.
Bėda filmą ištinka tuomet, kai jis susikoncentruoja vien į siužetą. G. Ritchie scenarijai yra įdomūs visomis prasmėmis, nuo dialogų iki kruopščiai susukamų istorijų, tačiau jo filmai geriausiai atrodo tuomet, kai visi šie elementai veikia drauge. Įpusėjus „Vagišiams“ kurį laiką žiūrovai yra tarsi užliūliuojami – veikėjai kalba apie siužetą, apie tai, kur jie dabar yra ir ko kitiems žmonėms reikia, kad jie gautų deimantą ar sužlugdytų bokso mačą, ir ekspozicinės scenos filme, kuriame žiūrovai jau matė susišaudymus ir rėkavimus, atrodo tikrai nykiai.
Tačiau neilgai trukus viskas atsigauna. Galima net įvardyti tikslią to atsigavimo vietą – žymiąją sceną, kai nevykėliai vagys bando apiplėšti lažybų kontorą. Ir ta vieta išryškina ne vien tai, kad G. Ritchie kokiu nors būdu neparsidavė Holivudo filmų tradicijoms koncentruotis į istoriją vietoje veikėjų. Tai kartu pabrėžė ir faktą, jog režisierius sugebėjo pasinaudoti jam skirtu dėmesiu ir tinkamai išnaudoti didesnį biudžetą. Nes „Vagišiai“, kad ir kaip daugelį žmonių žavi „Lok, stok arba šauk“ nenušlifuotas pateikimas ir savotiškas grubumas, yra kur kas gražesnis ir techniškai profesionalesnis filmas nei pirmoji G. Ritchie juosta. Bene aiškiausiai tai jaučiasi montažo prasme – veiksmo scenos, kad ir kalbant apie ką tik minėtąjį apiplėšimą, atrodo dar efektingiau, o skirtingi kameros rakursai ar šiame filme kiek perspaustas noras visur rodyti simetriją, yra maži, bet ilgainiui nemenką įspūdį paliekantys dalykai. „Vagišių“ biudžetas nebuvo įspūdingas – vos 10 milijonų dolerių, kas tokio masto filmui yra tikrai mažai, – o bokso scenų metu dėl biudžeto trūkumo kiekviename rakurse buvo rodomi vis tie patys statistai, tačiau iš papildomų pinigų G. Ritchie išspaudė viską, ką galėjo.
Vienas geriausių to pavyzdžių – Bradas Pittas. Praėjusio amžiaus pabaigoje jau žvaigžde laikytas aktorius pats norėjo vaidinti G. Ritchie filme ir netgi sutiko įkūnyti boksininką, nors vos prieš įkūnijo kitą mušeiką filme „Kovos klubas“. „Vagišiai“ turi daugybę talentingų aktorių, tačiau B. Pitto pasirodymas čia yra kito lygio ir, galima sakyti, vienas geriausių jo karjeroje. Pasak pusėtina legenda tapusio pasakojimo, B. Pittas nesugebėjo įvaldyti G. Ritchie pageidauto britiško akcento, todėl režisierius jam paskyrė čigono vaidmenį. Šis vaidmuo buvo tiesioginis G. Ritchie atsakas kritikams po „Lok, stok arba šauk“ pasirodymo, kai amerikiečiai nesuprato britiškų akcentų. B. Pitto įkūnytas čigonas kalbėjo sumaišęs britišką ir airišką slengą, kas reiškė, jog jo nesuprato net filmo veikėjai. B. Pittas šiame vaidmenyje tiesiog blizgėjo, buvo absoliučiai atsipalaidavęs ir visiškai neatrodė kaip žvaigždė, privalanti būti kiekvienos scenos centre. Jis buvo antraeilis veikėjas ir tai suprato, kas padarė jo pasirodymą šiame filme nepamirštamu.
„Vagišiuose“ aktorių meistriškumo lygis buvo itin aukštas, labiausiai dėl pas G. Ritchie vėl sugrįžusių aktorių. Vinnie Jonesas čia įkūnijo panašų sadistą kaip ir „Lok, stok arba šauk“, tačiau ir jis čia elgėsi itin laisvai. Jo grėsmingumas jausdavosi kiekvienos scenos metu ir fizine prasme jis darė kur kas daugiau nei ankstesniame filme, kas visuomet yra geras dalykas. Panašiai galima pasakyti apie Jasoną Stathamą, kuris tradicine prasme yra vienas normaliausių filmo veikėjų, tačiau jam suteiktos komiškos scenos man kelia klausimą, kaip tik po šių metų filmo „Ji – šnipė“ daugelis suprato, kad J. Stathamas gali juokauti. Antraplaniai aktoriai, tokie kaip Lennie Jamesas ar Benicio del Toro, prie bendro vaizdo prisidėjo ne ką prasčiau.
Visgi galiausiai bendras vaizdas ir yra svarbiausias. Žiūrint į atskirus „Vagišių“ elementus, jie tikrai gali priminti „Lok, stok arba šauk“. Kai kurie žmonės drąsiai gali ginčytis, kad „Lok, stok arba šauk“ gimė iš idėjos ir entuziazmo, o „Vagišiai“ – dėl pinigų ir tik iš reikalo. Tačiau pasižiūrėjus iš tolo, tai yra kur kas techniškesnis ir aiškiau atidirbtas, net jeigu ir ne geresnis G. Ritchie filmas. Tokios mažos detalės kaip vis ilgėjančios scenos ir vis dažnėjantys draminiai momentai buvo šiokio tokio brandumo požymis, atsiliepsiantis režisieriaus kūryboje ateityje, ir tai matyti dabar yra tikrai malonu.
