„Slaptasis agentas“ – nors, pagal viską, pavadinimas turėtų verstis kaip „Slaptoji agentė“, kadangi visa istorija sukasi aplink moteriškosios lyties veikėją – tai šaltos logikos ir smulkiausių detalių prifarširuotas trileris. CŽV agentė Alisa neutralioje priedangoje – smarkiai sukrėsta praeities įvykių – dirbdama socialine darbuotoja bando išsiaiškinti kuo daugiau kriminalinių detalių iš įvairių Londono imigrantų. Tačiau, vieną dieną, atsiranda potencialaus biologinio išpuolio tikimybė ir ji būna paskirta vykdyti sugauto pasiuntinio apklausą. Tačiau, ko ji nenumatė tai, kad šioje istorijoje ji atsidurs klampios korupcijos spąstuose.
Šis filmas – tai vienas tų kino projektų, kuriame iš konteksto stengiamasi pašalinti vyriškąją poziciją ir ją adaptuoti moteriai. Trumpai tariant, tai savo kontūrais šis filmas labiausiai primena Džeisono Borno epopėją (Jesus Christ, it‘s Jason Bourne!): pagrindinė veikėja atsiduria visiškame konspiraciniame chaose, nuolatos tampa kurios nors vyriausybės taikiniu, o tuo tarpu ji pati savo iniciatyva stengiasi išsikapanoti iš viso šito jovalo. Esu tikras, siužetinis kontekstas čia tikrai daug kam pažįstamas.
Taigi, kaip minėjau, kino industrijoje pamažu vyksta smarkūs pokyčiai, kai ten, kur dažniausiai būdavo galima pagrindiniu veikėju įsivaizduoti vyrą, vis dažniau pastatoma moteriškoji pozicija. Šitai projektuose šiek tiek išmuša iš vėžių dėl savo neįprastumo, tačiau tai visai sveikintini žingsniai, kadangi šiais laikais visur esama maksimalaus pokyčių srauto, ir tikrai įdomu, jog kinas – ne išimtis.
Tad filmas siužetiškai – tikra detektyvo svajonė. Čia nuo pirmų minučių žiūrovas įmetamas į kažkokių neaiškių aplinkybių ir gairių minų lauką, kur jis pats turi pradėti dėliotis bendrą paveikslą. Kaip minėjau anksčiau, filmas yra tiesiog persunktas galybės detalių ir jas reikia labai atidžiai sekti, nes, negana to, ir pats siužetas yra suteptas ganėtinai sudėtingais sluoksniais. Tad čia tikrai galima nusiteikti įtemptai ir atidžiai viską stebėti. Taipogi, pats filmas labiau sukoncentruotas į patį problemos išnarpliojimo aspektą, todėl veiksmo čia santykinai nedaug, tačiau užtektinai kaip tokio kalibro istorijai.
Scenarijus – tai pagrindinis šio filmo įrankis, kadangi čia glūdi pagrindinis raktas į siužetą, kuris vienareikšmiškai išsišifruoja atidžiai klausant pokalbių. Čia puikiai atkurta įtempta atmosfera ir slogi bei komplikuota nuotaika. Tinkamai realizuotas vyriausybinių paslapčių kontekstas ir susidūrimo su jomis pasekėmės. Ir vistik, būtent tas scenarijaus pilkšvumas ir rimtumas neturėjo didesnės atsvaros pačiam siužetui, todėl ilgainiui filmas pasidarė tiesiog… per klampus. Čia nieko per daug nevyksta, o veikėjai tiesiog kontempliuoja išeities planą iš esamos padėties, kartais pasišaudydami bei pasimušdami.
Techniniu atžvilgiu, filmas tiesiog tūno savo standartuose: nebūta jokių įmantresnių specialiųjų efektų, montažinė grupė bei operatorius atliko savo darbą tinkamai – pagauti ir suderinti tikrai geri kadrai, viskas skaidru bei sklandu.
Reziumuodamas galiu pasakyti, jog tai filmas, į kurį reikia eiti nusiteikus labiau proceso analizavimui negu lengvo siužeto sugėrimui. Čia rasite dar vieną – kiek jau pažįstamą – istoriją apie biologinį ginklą, tik čia visus besimaišančius po kojomis jau guldys ne koks nors augalotas agentas, o protagonistė Alisa, kurios kelyje tikrai bijotų pasimaišyti ne vienas vyrukas. Tačiau nepasakyčiau, jog tai filmas, kuris paliko didžiulį įspūdį ar apskritai… įspūdį.
