Kai kalbame apie rumunų Naująją bangą, neišvengiamai privalome kalbėti apie Cristianą Mungiu. Jo nepaminėti būtų maždaug tas pats, jei aptardami danų „Dogmą 95“ „pamirštume“ Thomasą Vinterbergą, o kalbėdami apie prancūzų „La Nouvelle vague“ ignoruotume Jeaną Lucą Godardą ar François Truffaut. 2004 m. rumunų trumpametražis filmas „Eismas“ (angl. „Traffic“), režisuotas Cătălino Mitulescu, Kanuose laimėjo Auksinę palmės šakelę (trumpametražių filmų kategorijoje) – tai ženklino rumunų kino Naujosios bangos pradžią. Visai netrukus išmušė ir C. Mungiu žvaigždžių valanda – iki 2000 sukūręs šešis trumpametražius, o 2002 m. debiutavęs ilgo metro filmu „Vakarai“ (angl. „Occident“), 2007 m. Kanuose jis pristatė antrąją savo ilgo metro juostą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (rum. „4 luni, 3 saptamâni si 2 zile“). Socialiai jautri drama, besiplėtojanti varganos komunistinės buities fone čia triumfavo – nuskintas ne tik pagrindinis festivalio trofėjus Auksinė palmės šakelė – priedo C. Mungiu į Rumuniją parsivežė F.I.P.R.E.S.C.I. prizą bei Prancūzijos nacionalinės švietimo sistemos apdovanojimą. Po tokio sėkmingo pasirodymo C. Mungiu dar sukūrė segmentą antologijoje „Aukso amžiaus pasakos“ (rum. „Amintiri din epoca de aur“, 2009 m.), o į Kanus grįžo 2012 m. su juosta „Už kalvų“ (rum. „Dupa dealuri“). Ir šįkart C. Mungiu filmas neliko nepastebėtas – pustrečios valandos trukmės drama pelnė apdovanojimus už geriausią scenarijų ir už geriausius moteriškus vaidmenis. Po to sekė dar viena pauzė, po kurios Kanų publikai (tuo pačiu metu Rumunijoje surengiant ir nacionalinę premjerą) režisierius pristatė dar vieną savo darbą – dramą „Baigiamieji egzaminai“ (rum. „Bacalaureat“). Ir, kaip taikliai pastebėjo spaudos konferencijos vedėja, pasitvirtino taisyklė – C. Mungiu myli Kanus ir Kanai myli C. Mungiu. Šios abipusės meilės išraiška šįkart tapo prizas už geriausią režisūrą. „Baigiamieji egzaminai“ taip pat buvo parodyti Čikagos, Gento, Hamburgo, Sarasoto, Tromsės festivaliuose, pelnė Cezario (geriausias užsienio filmas) ir Europos kino apdovanojimų (geriausias Europos režisierius ir geriausias Europos scenarijus) nominacijas, gavo dar keletą įvairių tarptautinių apdovanojimų.
Saulėtas rytas. Kažkas išdaužia tipinio daugiabučio pirmo aukšto buto langą. Buto savininkas gydytojas Romeo (akt. Adrian Titieni) bando pasivyti taip pasielgusį nenaudėlį, tačiau šis greitai dingsta, o gydytojui jau reikia skubėti į darbą ir į mokyklą pavežti abiturientę dukrą Elizą (akt. Maria Dragus). Ankstyvą rytą miestelio gatvėse susidaro eismo kamščiai, tad Romeo mašinai užstrigus prie šviesoforo Eliza nusprendžia likusį galiuką kelio eiti pėsčiom, juk mokykla – visai šalia. Deja, netrukus Romeo, užsukusiam pas savo meilužę Sandrą (akt. Malina Manovici), pranešama, kad į mokyklą ėjusi Eliza buvo užpulta. Merginai sužalota ranka, ji vis dar negali atsigauti po patirto šoko. Tačiau rytoj prasideda abitūros egzaminų sesija, o Elizos ateitis juk taip kruopščiai suplanuota – gerai besimokiusi mergina baigusi mokyklą turėtų išvykti studijuoti į Didžiąją Britaniją. Romeo siekia, kad jo mylima dukra turėtų geresnį gyvenimą, nei nugyveno jis pats, todėl visokeriopai skatina dukros norą išvykti į užsienį. Tačiau dabar po užpuolimo visi taip kruopščiai kurti jos ateities planai gali pabirti it domino kauliukai. Pasiryžęs dėl savo mylimo vaiko padaryti bet ką, Romeo nejučia įsisuka į nesibaigiantį korupcijos ratą ir stoja akistaton su savo paties moraliniais principais.
Kaip Kanuose per spaudos konferenciją pasakojo C. Mungiu, idėja šiam filmui gimė visai netyčia. Režisierius seka naujienas, o patikusias mėgsta išsaugoti ir klasifikuoti. Tačiau vieną dieną jam teko suabejoti, prie ko priskirti naują medžiagą – prie kriminalų ar prie švietimo temos. Taip pamažu susidėliojo mintys pasakojimui apie korupciją švietimo sistemoje.
Niekam ne paslaptis – Rumunijoje korupcijos problema yra itin aštri. Žinoma, ne tik Rumunijoje – dar kartą galima „padėkoti“ raudonajam periodui, kadangi šio negalavimo simptomų iki šiol sunkiai atsikrato, ko gero, visos komunistinį laikotarpį išgyvenusios šalys. Turbūt ne visai iš piršto laužtas ir anekdotas apie tai, kad labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių sąraše Lietuva užėmė antrąją vietą ir nusileido tik Rumunijai, nes… ši davė kyšį, kad bent kur nors laimėtų.
Tačiau nors korupcijos problematika yra galbūt geriau suprantama bei artimesnė Vidurio ir Rytų Europos šalių gyventojams, vis tik C. Mungiu teigimu, „Baigiamieji egzaminai“ yra universalus filmas. Šalia korupcijos temos režisieriui puikiai pavyksta įausti keletą iš jos kylančių potemių. Kaip antai – ar „maža korupcija“ yra labiau pateisinama nei „didelė“?
Iš tikrųjų pagrindinis filmo personažas Romeo įsisuka į, atrodo, nesibaigiantį „mažos korupcijos“ ratą. Paslauga už paslaugą – aš pagelbsčiu tau, tu pagelbėk mano giminaičiui, kuris gali šiek tiek paspausti tą ar aną reikalingą žmogų, kadangi šie jam taip pat kažkada liko skolingi… ir taip be pabaigos.
Tačiau, ko gero, labiausiai jaudina tai, kad suvokiam, jog Romeo iš esmės nėra blogas žmogus – priešingai, nesąžiningų priemonių jis imasi tik iš meilės dukrai. Jo niekas neverčia taip daryti, jis pats priima sprendimus, suvokia savo veiksmus, tačiau galvodamas apie savo mylimo vaiko ateitį jis kaip ir nebeturi kito pasirinkimo. Kaip ten sakoma – gerais norais ir pragaras grįstas.
Kita vertus čia itin išryškėja kitas aštrus klausimas – kiek daug gali padaryti dėl savo vaiko? Kaip toli gali eiti? Kiek daug gali paaukoti? Ir ar tikslas pateisina priemones, kai ant vienos svarstyklių lėkštės atsiduria tavo vaiko šviesi ateitis, o ant kitos – moraliniai principai, kuriuos tam vaikui diegei visą gyvenimą, tačiau kuriuos dėl tos pačios šviesios ateities tenka paminti?
Tad galiausiai prisikasame prie to universalaus pagrindo, kuris šį filmą daro patrauklų ir artimą bet kurios šalies auditorijai – tai yra tėvų meilė vaikams, ar, šiuo konkrečiu atveju – tėvo meilė dukrai. Būtent tos tėviškos meilės vedamas jis nori nutiesti savo vaikui kelią į šviesesnę ateitį, į kitokį gyvenimą – ne tokį, kokį teko nugyventi pačiam. Romeo siekia, kad Eliza ištrūktų iš tos korumpuotos aplinkos, kurioje jis pats ir jo žmona Magda (akt. Lia Bugnar) sukosi visą laiką ir šiek tiek naiviai tikisi, kad ten – Didžiojoje Britanijoje – viso to nebus. Romeo mano, kad Eliza tiesiog nesugebėtų išgyventi šitoje aplinkoje, pagal jos diktuojamas taisykles, kadangi jis pats jai skiepijo visiškai kitokius principus. Paradoksalu, tačiau iš esamos situacijos į „ateitį be korupcijos“ svečioje šalyje likęs vienintelis kelias – vingiuotas ir neskaidrus. Galbūt todėl savotiškai drąsiai atrodo paskutinis jau pačios Elizos žengtas žingsnis – galbūt nesąmoningai mergina suvokia, kad žaidžiant nesąžiningai, neįmanoma laimėti, kad korupcija nepadės pabėgti nuo korumpuotos aplinkos, todėl pasirenka savitą kelią. Tai nedidelė, tačiau vis tik šiokia tokia pergalė, tiek jai pačiai, tiek jos tėčiui Romeo padedanti suvokti to iš anų laikų paveldėto mechanizmo pragaištingumą.
Taigi, juostos centre atsiduria pusamžis gydytojas Romeo – filme keliama būtent jo moralinė dilema, būtent jo bandymas sutaikyti gal ir ne itin garsų sąžinės balsą su logikos padiktuotais sprendimais. Tačiau matome, kad Romeo klysta ne tik šiuo atveju, dėdamas pastangas dėl dukters – visas jo gyvenimas atrodo lyg nugyventas pagal panašų modelį – lyg viskas ir iš gerų paskatų, tačiau… Jis auklėja dukterį vienaip, tačiau būtent dėl jos yra priverstas pasielgti priešingai; turi meilužę, o santykiai su žmona seniai atvėsę, tačiau nenori jos skaudinti ir pasakyti tiesos; lygiai kaip nenori liūdinti savo senos motinos ir atskleisti tikrųjų tyrimų rezultatų… Tai įrodo ir parodo, kad kadaise išmokęs ir įsisukęs į tą ranka ranką plaunančią sistemą, Romeo tiesiog nebemoka gyventi kitaip, tačiau deda lūkesčius į dukrą ir tikisi, kad ji neperims savo tėvų gyvenimo modelio. Tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas slysta iš rankų – net jei vertinsime pačia paprasčiausia materialine prasme, kuri vis tik turi simbolinę autoriteto, stabilumo prasmę, per tas kelias dienas Romeo netenka labai daug.
Aktoriai savo darbą atliko puikiai – tas pasakytina tiek apie Adrieną Titienį, kurio įkūnytam Romeo teko stoti akis į akį su savo paties nustatytais moraliniais principais, tiek apie jaunąją Marią Dragus, suvaidinusią Elizą. Elizos ir Romeo santykiai išgyvena nevienodą intensyvumą – nuo normalaus įprastinio bendravimo filmo pradžioje, iki šiokio tokio Elizos užsisklendimo ir atsiskyrimo po įvykusio incidento, kuris galiausiai perauga į vis dažnėjantį vengimą bendrauti. Kita vertus, nors Romeo ir labai stengiasi, po užpuolimo jis pasijunta tarsi nereikalingas, tarsi šiek tiek svetimas savo dukrai – gal todėl ir jų santykiai gerokai atšąla. Du ryškius antraplanius vaidmenis atliko Lia Bugnar ir Malina Manovici. Pirmoji suvaidino gyvenimu nusivylusios ir kažkokio sunkiai nusakomo kartėlio bei pagiežos sklidiną Romeo žmoną Martą; antroji – gerokai jaunesnę, žydinčią ir gyvybingą Romeo meilužę Sandrą, kuri, be kita ko, dar yra ir Elizos anglų kalbos mokytoja. Įdomus Romeo santykis su jomis ir tai, kaip jis pats keičiasi atsidūręs šalia vienos ar kitos. Su Marta jis taip pat atrodo pavargęs, liūdnas ir „pasibaigęs“ – ne gyvenantis, o egzistuojantis. O šalia praktiškos ir realistiškai į gyvenimą žiūrinčios Sandros Romeo atrodo šiek tiek naivus ir mažumą pasimetęs. Taip pat dar galima paminėti jauną rumunų aktorių Raresą Andricį, kuris suvaidino Elizos vaikiną Marių – kuris, vėlgi, be tinkamo išsilavinimo ir su menkom ateities perspektyvom, Romeo manymu, nebūtų pats priimtinaiusias kandidatas į žentus.
Kalbant apie filmo techninę pusę, galima paminėti, kad C. Mungiu garsėja kaip itin kruopštus ir reiklus režisierius. Ta pati scena gali būti kartojama 20, 30 ar dar daugiau kartų – kol išgaunamas tobulas dublis. Režisierius taip elgiasi dėl to, kad aktoriai įsijaustų, įsigyventų į tam tikrą būseną, po kiekvieno dublio atskirai kalbasi su aktoriais ir padaro nedidelių pakeitimų – todėl net jei iš pirmo žvilgsnio tie dubliai atrodo identiški, vis tik tokie jie nėra ir galiausiai C. Mungiu iš tokios gausybės turi atsirinkti vieną. Tad dar viena priežastis, dėl ko jam reikia teik daug dublių – nuotaika filmavimo metu ir nuotaika vėliau peržiūrint filmuotą medžiagą gali skirtis, todėl C. Mungiu svarbu apsidrausti ir turėti daugiau nei vieną „tobulą kadrą“.
Šiame filme aktoriai dažai filmuojami stambiu planu iš profilio – itin gausu scenų, kur Romeo kalbasi su Eliza arba su Magda šitaip stovėdami tiesiai vienas prieš kitą. Be to, kamera dažnai seka Romeo – tai tik dar kartą patvirtina, kad būtent jis yra pagrindinis šios juostos personažas – viską matome iš jo perspektyvos, ko nežino jis, tas lieka neatskleista ir žiūrovams. Kaip ir galima nujausti – filmo vaizdo netrikdo garso takelis, įtampa, nejaukumo būsena, atsirandanti nuo pat pirmųjų filmo akimirkų, kuriama kitomis priemonėmis.
„Baigiamieji egzaminai“ – dar viena stipri Rumunijos kino kūrėjų drama, iškelianti universalią ir bet kurios šalies žiūrovams aktualią problematiką. Kartu su pagrindiniu personažu žiūrovams tenka stoti akis į akį su moraline dilema ir pabandyti rasti atsakymus į nelengvus klausimus, jaučiantis mažumą nepatogiai ir šiek tiek teisinant bet kurį iš galimų pasirinkimų. Kita vertus – tai pakankamai giliai į mintis įsiskverbiantis filmas, kuriame susipina tiek korupcijos, tiek tėviškos meilės, tiek paprastojo nepiktavališko žmogiško klydimo temos. Visa tai tampa daugiasluoksniu kino lydiniu, patraukliu bet kuriai auditorijai, kuriame užkabinama dabartinės Europos aktuali nūdiena, susijusi tiek su nelengva praeitimi, tiek su miglota ateitimi. Tad tokie rumunų kino pavyzdžiai tik patvirtina, kad šios šalies kino kūrėjai gali ir moka kalbėti universalia ir visam pasauliui suprantama kino kalba, bei tai, kad kartą iškilusi, rumunų Naujoji banga dar tikrai nežada atslūgti.
