Trečiajame savo filme „Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ (angl. „Ant-Man and the Wasp: Quantumania“) mažasis Skruzdėliukas susidurs su didžiausiu karjeros išbandymu – jam reikės įjungti penktąją „Marvel“ visatos fazę, pradėti daugiafilminę multivisatos istoriją ir pristatyti naują Tanoso lygio blogiuką. Didžiuoju mastu šis superherojus anksčiau buvo naudotas užbaigti fazes – perėjimas nuo pasaulį keičiančių Keršytojų įvykių į smulkius nusikaltėlių nuotykius veikė kaip geras gomurio pravalymas tolimesniems projektams. Todėl Skruzdėliukas neatrodė kaip tinkamas herojus apsiimti tokio dydžio istoriją, bet kadangi po ketvirtosios fazės kažkokios struktūros ar aiškios krypties „Marvel“ visatoje vis dar nėra, tai kodėl gi ne. Ir taip šis superherojus leidžiasi į dar vieną marvelišką nuotykį, patį standartiškiausią ir banaliausią iš visų, kur didesnis dėmesys yra skiriamas ateities projektams, nei parodyti kažką įdomaus čia ir dabar.
Siužetas
Oficialiai pripažintas kaip visatą išgelbėjęs didvyris, Skotas Lengas (Paul Rudd) mėgaujasi savo Keršytojo-garsenybės statusu be rimtesnių ateities planų. Jo duktė Keisė (Kathryn Newton) yra labiau susidomėjusi superherojaus pareigomis. Jos sukurtas prietaisas netikėtai įtraukia visą pagrindinių veikėjų komandą į Kvantinę karalystę, kur jų laukia laiko juostas naikinantis piktadarys Kangas (Jonathan Majors).
Filmas
Ankstesni du Skruzdėliuko filmai yra paprastas, bet linksmas „Marvel“ kampelis. Kažko rimto ar kvapą gniaužiančio ten nėra, bet veikėjai šmaikštūs, galios smagios bei įdomiai panaudojamos, viskas paprasta ir susižiūri lengvai kaip laiko prastūmimas. Filmai nesiekia rimtų tikslų, bet žino savo vietą ir tiek užtenka. O „Kvantomanijos“ siekiai yra dideli ir jis atsikrato visų anksčiau minėtų charakteristikų, kad pateiktų dar vieną epinį nuotykį, kuriais „Marvel“ visata jau ir taip yra pergrūsta. Tikrai nustebino kaip greitai yra įšokamą į tą Kvantumo karalystę, tikriausiai per pirmas dešimt minučių. Per tą trumpą laiką veikėjų, konfliktų, motyvacijų ir priežasčių lįsti į tą karalystę pastatymas yra toks skubotas ir atmestinai padarytas, kad net priminė „Venomą“ (angl. „Venom“) ar „Morbijusą“ (angl. „Morbius“). Ir kad į tęsinį nesugrįžta Michael Peña su savo nusikaltėlių gauja – patys komiškiausi „Marvel“ veikėjai – čia jau irgi nusikaltimas.
Įlindus į tą Kvantumo karalystę reikalai nepagerėja. Iš neįdomaus siužeto lenda eiliniai „Marvel“ projektų aspektai, kurie kamavo ankstesnius filmus, bet čia jie patys blankiausi. Juokelių nėra itin daug ir jie labai nenatūraliai įsprausti tam, kad retkarčiais primintų jog šitie filmai yra juokingi. Naujoviška Kvantumo karalystė atrodo labai dirbtinai dėl akivaizdaus žalio ekrano, o veiksmo scenos krenta į gilesnes žemumas su tais pačiais prastais efektais ir padriku karpymu. Gaila, nes kitokiame filme psichodelinis dangus, futuristiniai miestai ir įvairios formos gyventojai sudarytų labai įdomią vietovę, bet kai viskas panardinta į tą pačią murziną spalvų paletę, kurią „Marvel“ naudoja jau dešimtmetį, visos įdomybės tiesiog nublanksta. „Kvantumanija“ išplečia istorijos mastą ir atidaro naują visatos kampelį, bet ten nėra nieko stebinančio, sužavinčio, patrauklaus ar sukeliančio bent kažkokią reakciją.
Iš šio filmo tikrai atrodo, kad „Marvel“ studija eina per miegus pasakodama dabartinį siužetą, o tikrieji jos interesai yra ties tolimesne penktąja faze. „Kvantumanija“ iš dalies išsprendžia vienijančios istorijos problemą, šiek tiek aiškiau kur link ji eina, bet viskas vis tiek lieka vangu ir neapibrėžta. Didžiulis dėmesys yra skiriamas Kangui, kuris visiškai užgrobia šį filmą. Jo istorija pateikiama su didžiuliais, siužetą stabdančiais informacijos kiekiais ir įvykiai taip sukasi aplink jį, kad didžiąją laiko dalį Skruzdėliukas tampa šalutiniu veikėju savo paties istorijoje. O pats Kangas po šio pasirodymo tikrai nebus statomas šalia Tanoso ar prie stipriausių „Marvel“ piktadarių. Aktorius Jonathanas Majorsas daro ką gali ir daro tai gerai, bet jo veikėjas yra tiesiog per daug apribotas. Kangas yra pristatomas kaip toks bauginantis, kad aplinkiniai jo vardo nedrįsta ištarti, toks galingas, kad jis išnaikino laiko juostas ir jas ginančius Keršytojus. Bet kai ateina laikas veikti, jis dėl kažkokių priežasčių negali tiesiog nužudyti pagrindinių veikėjų, nes jie gi pagrindiniai ir čia dar apskritai ne tas filmas, kur jį galima pilnai paleisti. Tad nors Kangas nėra iš prastesnių visatos blogiukų, jis tikrai nepateisina didelių lūkesčių.
Išvada
„Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ yra visai ne apie Skruzdėliuką ar Vapsvą, ar Kvantomaniją, bet apie tolimesnius „Marvel“ planus bei jų visišką kūrybinį išsikvėpimą. Ilga laiką diktavusi filmų visatų tendencijas, studija įkrito į dažnai kitų daromas klaidas, kur ateities projektai tampa svarbesni už dabartinį smagios pramogos pateikimą. Nors naujos galimybės šiek tiek intriguoja, tas susidomėjimas gali greitai išnykti, jei tolimesni „Marvel“ projektai bus pateikiami taip atmestinai ir kaip niekad standartiškai.
