Vienintelis įdomesnis dalykas apie šį filmą yra skaičius 2 prie jo pavadinimo. Kas, po velnių, yra tas šėtono vaikas ir kuo jis nusipelnė tęsinio? O pasirodo, kad 2016-ais metais buvo toks siaubo filmas „Šėtono vaikas“ (angl. „The Boy“), kuris sugebėjo surinkti nemažą sumelę pelno ir tai, žinoma, reikalauja pakartojimo. Kadangi lėlių-demonų mada vis dar nepradingo, su šiuo tikslu ir buvo padarytas „Šėtono Vaikas 2“ (angl. „Brahms: The Boy II“), bet šįkart finansiniai siekiai buvo kur kas svarbiau nei geras filmas.
Siužetas
Į užkeiktos lėlės Bramso spąstus pakliūva nauja šeima, kuri po namų apiplėšimo nusprendžia trumpam atsitraukti nuo varginančio miesto į atokesnę gyvenvietę gamtoje. Taip jie apsigyvena šalia dvaro, kuriame vyko pirmojo filmo įvykiai. Sūnus Džiudas (Christopher Convery), praradęs kalbos dovaną po incidento namuose, suranda užkastą lėlę Bramsą, kuris telepatiškai komunikuoja su juo. Mama Liza (Katie Holmes) iš pradžių neprieštarauja naujam sūnaus draugui, tačiau su laiku namuose pradeda dėtis keisti dalykai.
Filmas
Nors „Šėtono vaikas 2“ trunka tik 86 minutes, žiūrint atrodo, kad kažkas slapta priklijavo kokį pusvalandį. Filmas juda lėčiau už vėžlį, nes didžiąją laiko dalį siužetas niekur nejuda. Istorijos beveik nėra – filmas greitai prašoka įvykius inicijuojantį incidentą ir tuoj pat iškapsto lėlę, kuri pradeda krėsti pokštus pagal visas nusistovėjusias siaubo žanro klišes be aiškaus galutinio tikslo. Nėra ir kažkokio paslaptingumo ar mistikos, nes lėlė greit atskleidžiama kaip gyva būtybė su juokingais veido ir akių pasukimais. Dar trūksta ir kokios centrinės paslapties – Bramso šeimos istorija yra numetama vienu kartu, o ji ar taip ar taip yra tiesiog pirmo filmo atpasakojimas. Žodžiu, filmas yra sausas, mieguistai einantis per nuvalkiotus scenarijus ir nesistengdamas pateikti kažko užkabinančio.
Siaubo jame irgi nėra. Kaip ir visi atmestinai padaryti šio žanro filmai „Šėtono vaikas 2“ remiasi jump-scar‘ais, kad kažkiek išjudintų žiūrovus iš kėdžių, bet net ir jų nėra tiek daug, kad nuvaikytų nuobodulį. Tiesą sakant, filmas yra labiau juokingas nei baisus. Tai vis dėlto yra istorija apie užkeiktą lėlę, bet vietoj to, kad jis pripažintų savo absurdišką konceptą kaip „Čakis“ (angl. „Chucky“), „Šėtono vaikas 2“ viską pasakoja rimtu veidu. Bet kai viskas yra taip neįdomu ir kvaila, filmo įvykiai labiau kelia paniekinančią šypseną nei baimę. Kartais nutinkantis siužeto progresavimas vyksta aukojant tėvų intelektą (nes gi jei siaubo filmuose pagrindiniai veikėjai mąstys protingai, tai to siaubo ir neliks), būna, kad ausis užkabina prasti dialogai, o viskas nuveda į siaubingai kvailą ir prastais efektais apipintą pabaigą. Nors kokia dar pabaiga, čia tokio dalyko nėra, gi galbūt kažkada reikės daryti „Šėtono vaiką 3“. Tai kaip ir patvirtina, koks visumoje beprasmiškas yra šis filmas.
Yra dar viena įdomi ir nesuprantama situacija. Pirmasis „Šėtono vaikas“ turėjo tą pačią prakeiktą lėlę ir gąsdinimus ir taip toliau, bet jis taip pat turėjo ir netikėtą twist‘ą pabaigoje, kuris nelabai paliko vietos tęsiniui. Vietoj to, kad išmąstytų kaip išsisukti iš šios situacijos, „Šėtono vaikas 2“ tiesiog perrašo praeitą filmą. Čia nieko tokio jei tęsinys prisistato kaip visiškai atskira istorija, tačiau taip nėra. „Šėtono Vaikas 2“ tvirtai klijuoja save prie pirmtako su ta pačia vietove, centriniu veikėju ir mitologija, tačiau tuo pačiu rašo savo istoriją, kuri visiškai prieštarauja pirmojo filmo įvykiams. Kažkoks bardakas. Ne kartą kilo įtarimas, jog režisierius tiesiog aklai tikėjosi, kad žiūrovai jau bus pamiršę ar nematę pirmojo filmo.
Išvada
Nėra daug ką pasakoti, ar tuo labiau rekomenduoti, apie filmą, kuris buvo sukonstruotas taip sausai ir be jokio entuziazmo. „Šėtono vaikas 2“ nebuvo kurtas vardan žiūrovus įtraukiančios istorijos, kraupių siaubo situacijų ar apskritai padoraus reginio. Ne, šio filmo paskirtis yra būti trumpai paleistam į kino teatrus, susigriebti vieną kitą milijoną ir būti užmirštam. Ir nuo tokio filmo reikėtų laikytis atokiau.
